 |
Visų pirma, regime, kad A.Zuoko aktyvumas yra nukreiptas į partijos įtvirtinimą politikos lauke. Judėjimas „Taip“ A.Zuokui yra svarbus politinės įtakos instrumentas, kurio dėka visuomet galima reikšti pozicijas, siūlyti įstatymų pataisas ar diskusijas, reikalingas šiam politikui.
Bet, siekdama įsitvirtinti, ši partija turi iškovoti politinio spektro dalį. Todėl „Taip“ imasi energingai kovoti su visomis liberalų partijomis, kurios neleidžia jai užimti tinkamos vietos. Galime būti tikri, kad A.Zuokas visomis išgalėmis sieks kenkti ir prieštarauti Liberalų ir centro sąjungos siūlomai trečiojo kelio iniciatyvai. A.Čapliko iškelta trečiojo kelio idėja yra logiška ir pakankamai gyvybinga, todėl ji trukdo A.Zuoko partijai įsitvirtinti.
Vilnius lieka miestu, kuriame nesimato proveržio, nors A.Zuokas yra gyvybiškai suinteresuotas iki rinkimų padaryti „stebuklą“.
Bet, be liberalcentristų ir viso liberalų spektro, A.Zuokas nevengia atakuoti ir socialdemokratų, kurie jam yra pavojingi dėl stiprios frakcijos Vilniaus miesto taryboje bei negatyvaus požiūrio į jį patį bei jo veiklą.
Lygiai taip pat nėra daugystės ir su Tėvynės sąjunga, kuri ne kartą yra iškėlusi abejonių dėl A.Zuoko veiklos tikslų ir priemonių. Sunku rasti šilumos ir A.Zuoko santykiuose su „darbiečiais“ bei „tvarkiečiais“. Vienu žodžiu, judėjimas „Taip“ veikia taip, kad mes imame regėti pretenzijas priešpriešinti save visam šalies politikos laukui ir akcentuoti savo kitoniškumą ne per kitokią politiką, bet per kitokią ūkinę veiklą.
Regis, A.Zuokas sąmoningai eskaluoja savo ūkinės veiklos kryptis bei įvairovę, nes politikoje jam diskutuoti su stipriais konkurentais nėra lengva. Tačiau demonstruodamas bent mažus pasiekimus ir viešindamas žmonių lūkesčius atitinkančius projektus, A.Zuokas nevykusiai konservatorių politikai priešpriešina sėkmingumo požymius rodančią ūkinę perspektyvą.
Kontrastas išgaunamas ne priešinant politines pozicijas bei ideologijas, o visoms joms priešpriešinant realius miesto ūkio rezultatus.
Tačiau ar sekasi pasiekti tų rezultatų? Šilumos kainos taip ir nesumažėjo, nors meras siekė ir bandė daryti poveikį visiems šilumą tiekiantiems bei reguliuojantiems ūkio subjektams. Gatvių dangos kokybė apverktina, bandymai sureguliuoti veiklą atskirose srityse (taksi) sukėlė dar daugiau nesusipratimų, o miesto skola ima viršyti fantazijos ribas. Vilnius lieka miestu, kuriame nematyti proveržio, nors A.Zuokas yra gyvybiškai suinteresuotas iki rinkimų padaryti „stebuklą“.
Stebuklas neįvyko, todėl reikia kaltininko. Štai kodėl Vyriausybė tampa kalta, ir meras A.Zuokas ima bylinėtis su A.Kubiliaus Vyriausybe, taip siekdamas parodyti miestiečiams, kad jis nekaltas dėl jų bėdų.
Šiuo atveju Vyriausybės atstovas teisus, teigdamas, kad iš valstybės per 900 mln. Lt prisiteisti siekiančio Vilniaus meras „ne pirmą kartą, užuot sprendęs miesto problemas ir tvarkęs miestą, užsiima viešaisiais ryšiais“.
