Dabar populiaru
Publikuota: 2020 spalio 31d. 09:01

Lilija Bručkienė: Jupiterių ir jaučių kova atnaujinamų mokyklinių programų kontekste

Lilija Bručkienė Ruduo atėjo su savais rūpesčiais, darbais ir ribojimais. Ir nors gresiantis karantinas įnešė naujų (tamsesnių) atspalvių, tam tikri darbai nestoja ir lekia finišo tiesiosios link. Vis diskusijų ar aistrų sukeliantis literatūros ugdymo turinys mokyklose dešimtmečiais naujinamas, atnaujinamas, panaujinamas, nunaujinamas ar pernaujinamas. Galėtume sukurti visokių žodžių darinių – ir visi jie tiktų apibūdinti tai situacijai, kuri yra susiklosčiusi.

Prieš dešimtmetį ar ketverius metus, kai buvo tvirtinamos programos, rengėjai ėjo su tautinio naratyvo vėliava ir viltimi, kad ta dvasia užaugusios kartos sustabdys emigracijos srautus ir atvirai, ryžtingai deklaruos savo meilę tėvynei. Panašu, kad situacija nelabai pasikeitė, o tarptautiniai, nacionaliniai tyrimai, VBE parodė, kad skaitymo, raštingumo gebėjimai, deja, irgi nedžiugina.

Ta pasiūlyta angažuota koncepcija buvo nepriimtina nei daugeliui mokytojų, nei mokinių. 2019 m. buvo atlikta Lietuvos mokytojų sociologinė apklausa (tyrimo rezultatus pristatė nepriklausomas tyrėjas prof. habil. dr. Gediminas Merkys). Klausimuose apie ugdymo kokybę akcentuota, kad ją lemia ne tik individualus pedagogo meistriškumas, bet ir tai, kokios kokybės yra ugdymo turinys, kurį pedagogai perteikia mokiniams. Lietuvos mokytojai ją geriausiu atveju įvertino tik vidutiniškai.

Šis ruduo parodė, kad vis dėlto tam tikrų judėjimo į priekį ženklų yra. Po labai karštų, galima sakyti, net drastiškų reakcijų pasiryžta didesniems pokyčiams. Gal dar ne kardinaliems, bet vis ne imitacijoms.

Tyrimo ataskaitos autoriaus ekspertine nuomone, patikimų mokslinių duomenų apie Lietuvos mokyklos ugdymo turinio kokybę akivaizdžiai stinga. Yra didelė tikimybė, kad bent jau dalis priežasčių dėl mokymosi pasiekimų nuosmukio kyla iš ugdymo turinio ir jo kokybės disfunkcijų. Lietuvos mokykla ir mokytojai galimai buvo ir tebėra priversti dirbti su prastu ugdymo turiniu, o kuriant naują turinį tradiciškai kviečiami dalyvauti tie patys jau prieš tai kokybės neužtikrinę specialistai.

Tačiau svarstant lietuvių kalbos ir literatūros programas įvairiuose pasisakymuose buvo galima išgirsti kaltinimų, kad čia kai kurie mokytojai nekūrybiški, čia jiems trūksta idėjų, gebėjimų ir noro, čia jie nemyli tėvynės ir siekia auginti mankurtus. Todėl pirminė (at)(pa)naujinamų programų koncepcija buvo – viskas ir taip gerai, nieko keisti iš esmės nereikia. Šiaip labai dėsninga, nes, kaip ir prognozuota, prie vadovavimo stojo tos pačios dešimtmečių pavardės. Kitos dešimtmetį turinio ugdymo kūrime dalyvavusios pavardės dabar aršiai puolė jį ginti.

Šis ruduo parodė, kad vis dėlto tam tikrų judėjimo į priekį ženklų yra. Po labai karštų, galima sakyti, net drastiškų reakcijų pasiryžta didesniems pokyčiams. Gal dar ne kardinaliems, bet vis ne imitacijoms. Ir čia prasidėjo labai įdomūs ir, atrodo, simptomiški procesai, prie kurių po tokios ilgos įžangos norėčiau sustoti.

Idėjiniame lygmenyje susidūrė dviejų koncepcijų atstovai: tie, kurie anksčiau ruošė programas ir literatūros ugdymą mokykloje iš esmės mato tik per tautinio naratyvo pasakojimą (net jei pateikiami ne grožinės literatūros mokinių psichologinės raidos neatitinkantys tekstai) ir tie, kurie nori kalbėti apie literatūrą ir kaip apie estetinį objektą, taip pat siekia sukurti kompetencijomis grįstą ugdymą.

Vietoj polemikos, vietoj argumentuoto kalbėjimo atsiranda net nemaskuojamas arogantiškas dirglumas, polinkis žeminti ir net tyčiotis iš oponentų, kaltinti juos visomis įmanomomis nuodėmėmis.

Pačios diskusijos yra labai sveikintinas reiškinys, jose ir turėtų užgimti pokyčiai, atsirasti erdvės kitokiam žiūrėjimo kampui. Tačiau realiai turbūt taip ilgai vyko tik imitaciniai procesai, kai galios pozicijose esantys ir politinės įtakos turintys asmenys žinojo, jog jų koncepcija nepajudinama, jog dabar vietoj polemikos, vietoj argumentuoto kalbėjimo atsiranda net nemaskuojamas arogantiškas dirglumas, polinkis žeminti ir net tyčiotis iš oponentų, kaltinti juos visomis įmanomomis nuodėmėmis.

Ir čia norėtųsi žvilgtelėti į situaciją atidžiau, nes man atrodo, kad ji galėtų diagnozuoti gerokai gilesnius ir skausmingesnius visuomenės procesus nei konkrečios programos naujinimo darbai. Konkretus pavyzdys tegul būta tik iliustracija, galinčia atskleisti netinkamas tendencijas.

Iki šiol jaučiamas didžiulis švietimo bendruomenės susiskaldymas, susiskirstymas į tam tikras grupuotes, vos ne uždarus elitinius klubus, į ,,savus“ ir „svetimus“, į VIP asmenis ir plebėjus, į „tikruosius“ intelektualus ir švietimo juodadarbius. Atrodo, kad vieni sėdi savo dramblio kaulo bokštuose, kiti blaškosi dažnai primestų programų ribose ir bando tose Prokrusto lovose išgyventi. Atskirtis kartais darosi panaši į bedugnę.

Todėl prasidėjus diskusijoms apie programų atnaujinimą labiau išryškėjo net ne natūralūs idėjiniai, o komunikavimo kultūros, požiūrio į oponentus skirtumai.

Šiuo aspektu labai įdomi buvo 2020-10-23 įvykusios konferencijos ,,Naujas sovietmečio ir išeivijos literatūros bei kultūros perskaitymas“ diskusija apie kanoną mokykloje. Tiesa, ji labai greitai virto tikru žodžių ir pozicijų karu, kuriame kanonas liko tik kaip blankus fonas atnaujinamų programų kontekste. Ir nors kanono būtinybės mokykloje niekas net nekvestionavo, o mokytojai Mindaugas Grigaitis ir Alius Avčinikas, pristatę programos darbus, deklaravo savo nuosaikumą ir kompromisų paieškas, tolimesni įvykiai tapo panašūs į aktyvaus fronto liniją.

Ir čia būtų galima pasidžiaugti, kad švietimo bendruomenė neabejinga: išsako savo poziciją, atviroje polemikoje gina ir/ar kvestionuoja idėjas, bando atremti oponentų argumentus ir pagrįsti faktais prielaidas... Būtų galima pasidžiaugti, kad ne užkulisiuose, povandeninėse srovėse, slaptuose susitarimuose ir suokalbiuose, o atviroje intelektualų diskusijoje vyksta tikrosios kovos... Būtų galima pasidžiaugti....

Bet labai greitai idėjų kovą užgožė labai akivaizdžiai demonstruojama nepagarba oponentams, dvigubi standartai, keistai interpretuojami prieš tai pateikti teiginiai, ironiškas hiperbolizavimas siekiant sumenkinti, niekuo nepagrįstos sarkastiškos paralelės su sovietmečio tvarka (tokie keisti minties posūkiai – jeigu jau pristinga argumentų atremti oponento mintį, visada galima apkaltinti sovietinės tradicijos puoselėjimu arba atvirkščiai, savo poziciją pateisinti rezistencijos tradicija sovietmečiu – ir bet kuriuo atveju būsi teisus).

Bet labiausiai suglumino polinkis bendrauti orumą žeminančiais epitetais: „grybautojai“, nesuprantamai kalbantys, dirbantys tai, kas bus „šuniui ant uodegos“ ir pan. Ne be reikalo šitos diskusijos atmosfera buvo palyginta su savijauta einant ant ešafoto. Ir čia jau ne jauno pirmą kartą pakritikuoto žmogaus situacija, kaip ironiškai ją pristatė viena iš dalyvių, čia, panašu, susiformavęs elgesio modelis, tam tikra įsišaknijusio totalitarinio mentaliteto iliustracija, kai demonstruojama galios pozicija ir dėl savo įsivaizduojamo neginčijamo autoriteto rodoma nepagarba oponentams.

Kiek mokytojų po tokių ,,diskusijų“ ryšis kovoti dėl teisės turėti savo poziciją ir ją ginti? Kiek mokytojų ryšis realiai bendradarbiauti inicijuojant pokyčius?

Galima būtų daryti prielaidą, kad gal tiesiog kai kurie žmonės nepratę prie neimitacinių diskusijų, todėl taip ir elgiasi. Deja, teko pastebėti vieną tendenciją – bandymas komunikuojant pažeminti oponentą buvo taikomas tik polemizuojant su mokytojais, tačiau jeigu savo abejones ar nepritarimą gerokai aštriau išsakė akademinės bendruomenės atstovai (pavyzdžiui, toje minėtoje diskusijoje V.Šeinos mintis apie S.Daukanto tekstus mokykloje), nuo tokių komentarų buvo susilaikyta: tonas keičiasi, bandoma saugiai pakreipti temą kita linkme. Tačiau kai diskutuojama su mokytojais, beveik kiekvieną kartą pradedama nuo ironiškų, oponentus žeminančių replikų. Net jeigu tie mokytojai taip pat yra ir akademinės bendruomenės nariai, ir vadovauja oficialiai mokytojus vienijančiai organizacijai, ir akivaizdžiai yra intelektualiai pajėgūs mesti iššūkius ir argumentuotai ginti savo poziciją. Išankstinės nuostatos nepajudinamos.

Po diskusijos liko toks dvejopas jausmas: iš vienos pusės džiugu, kad bandoma atvirai išsakyti savo poziciją, ją apginti pateikiant argumentus, rasti bendrų sąlyčio taškų, iš kitos pusės paaiškėjo, kad vis dėlto yra dvigubi standartai priimant oponentus: Quod licet Iovi, non licet bovi. Ir nors pats moderatorius tą diskusiją pristatė kaip rimtą humanitarinę, man ji iš tiesų labiau matėsi kaip ešafotas arba inkvizicijos laužas, ant kurio turėjo suliepsnoti nevertų diskusijos maištininkų iš kito lygio ugdymo įstaigų ambicijos. Kiek mokytojų po tokių ,,diskusijų“ ryšis kovoti dėl teisės turėti savo poziciją ir ją ginti? Kiek mokytojų ryšis realiai bendradarbiauti inicijuojant pokyčius?

Ir čia norėtųsi grįžti prie tų simptomų. Kodėl iki šiol švietimo bendruomenėje, įtraukiančioje mokytojus į strateginių pokyčių darbo grupes, vis dar tikimasi paklusnių linkčiotojų ir tūpčiotojų. Ir iki šiol tokių ieškoma, nes taip dirbti patogiau. O mokytojai, pasiryžę dalyvauti realiuose pokyčiuose, traktuojami kaip įžūlūs išsišokėliai. Ir jų pozicija nepriimama kaip argumentuota ir svari. Ir leidžiama sau juos viešai įžeidinėti ir žeminti. Mokytojai dažniau traktuojami kaip paklusnūs vykdytojai, o ne kaip kūrėjai ar lygiaverčiai pokyčių bendraautoriai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

03:04
01:08
07:46

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min