Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti“. (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.)
Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: 'Duok man gerti', rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“
Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“
Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“.
Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai“. „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti“.
Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.
Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“.
Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas – tai yra Dievo Pateptasis. Atėjęs jis mums viską paskelbs“.
Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“
Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters žodžių: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi“.
Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“. (Jn 4, 5-15. 19b-26. 39-42)
Trečiojo Gavėnios sekmadienio evangelijos fragmentas aprašo Jėzaus susitikimą su moterimi samariete (Jn 4, 5-26), Jėzaus mokymą skirtą mokiniams (Jn 4, 27-38) ir Samarijos gyventojų atsivertimą (Jn 4, 39-42).
Dievo troškimas ir žmogaus troškimas
Dėl fariziejų grėsmės, Jėzus apleidžia Judėją ir grįšta į savo gimtąją Galilėją (Jn 4, 1-3). Kelias vedė per Samarijos apylinkes kur kelionės metu Jėzus sutinka samarietę. Aprašymo vieta ir laikas yra kruopščiai uždokumentuoti evangelisto Jono. Tai yra Samarijos miestas, vadinamas Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui, kur buvo Jokūbo šulinys, o valanda buvo maždaug šešta – taigi pusiaudienis (plg. Jn 4, 4-6).
Turinyje galima aiškiai pastebėti, titulų skalę, kuri vis aiškiau apreiškia Jėzaus asmenį.
Evangelijos scenoje sutinkame šiuos personažus: Jėzus ir samarietė, apaštalai ir Samarijos gyventojai. Visas pasakojimas turi literalinį ir teologinį vientisumą. Turinyje galima aiškiai pastebėti, titulų skalę, kuri vis aiškiau apreiškia Jėzaus asmenį: Žydas (4, 9), Viešpats (4, 11), Didesnis už Jokūbą (4, 12), Pranašas (4, 19), Mesijas (4, 29), pasaulio Išganytojas (4, 42). Asmenys, sutinkantys Jėzų iš Nazareto laipsniškai atskleidžia Jo tapatybę kaip Mesijo ir Dievo Sūnaus.
Samarijos miestas Sicharas Senojo Testamento biblinėje tradicijoje yra vadinamas Sichemu. Patriarchų laikais jame buvo religinis kultas (Pr 12, 6; 33, 18-20; 35, 4). Po Kanaano užkariavimo, Sichemas tampa suvienytų Izraelio genčių svarbiausia religinio kulto vieta (Joz 24, 1-28; 1 Kar 12). Po Saliamono karalystės suskilimo šis miestas tampa Šiaurinės Karalystės sostine, nes Samarija tapo šios karalystės dalimi. Po Šiaurinės Karalystės žlugimo 722 m. pr. Kr. daugelis gyventojų buvo deportuoti į Asiriją. Į jų vietą asirai apgyvendino penkias pagoniškas tautas, kurios susimaišė su vietiniais gyventojais. Tuo būdu Jahvės kultas buvo sumaišytas su penkių pagoniškų dievybių kultu (2 Kar 17, 23-33).
Po Babilonijos nelaisvės Samarijos gyventojai norėjo prisidėti prie Jeruzalės šventyklos atstatymo Judėjoje. Vis dėlto judėjų buvo atmesti kaip „nešvarūs“ (žr. Ezd knygą). To pesekoje įvyksta schizma. Samariečiai ant kalno Garizim individualiai statosi sau šventovę, o taip pat kaip tikėjimo pagrindą priima Torą, kuri vadinama „Samariečių Penkiaknyge“. Istorijos eigoje išauga didelė neapykanta tarp žydų ir samariečių.
Šv. Jonas sieja Jėzaus asmenį su išrinktosios tautos didžiaisiais patriarchais.
Evangelistas pabrėžia, kad Jėzus keliauja šalia lauko, kurį Jokūbas davė savo sūnui Juozapui. Jozuės knygoje aprašyta, kad Juozapas buvo palaidotas šioje vietoje: „Juozapo kaulai, izraelitų parnešti iš Egipto, buvo palaidoti Sicheme, toje dalyje lauko, kurį Jokūbas buvo nupirkęs iš Sichemo tėvo Hamoro vaikų už šimtą sidabro kesitų. Jis buvo tapęs Juozapo palikuonių paveldu“ (Joz 24, 32). Tuo būdu šv. Jonas sieja Jėzaus asmenį su išrinktosios tautos didžiaisiais patriarchais. Juozapas išgelbėja savo šeimą ir išrinktąją tautą nuo bado. O Jokūbas suteikia palaiminimą savo sūnums, kurie esti dvylikos Izraelio giminių šulai.
Jėzaus susitikimo vieta su samariete apibūdinama kaip Jokūbo „šaltinis“ (gr. pēgē), o vėliau pasakojime sakoma, kad tai yra „šulinys“ (gr. frear). Senojo Testamento tradicijoje šulinys buvo svarbi susitikimo vieta. Abraomo tarnas sutiko Rebeką prie šulinio ir vėliau ji tapo Izaoko žmona. Prie šulinio Jokūbas sutinka savo būsimą žmoną Rachelę. Taip pat ir Mozė prie šulinio susipažįsta su savo žmona Cipora.
Šiuo pagrindu galima teigti, kad šulinio motyvas, iš kurio ištrykšta šaltinio vanduo – tai pirmosios meilės ir sužadėtuvių simbolis. Šis motyvas atspindi evangelijos kontekstą, kur buvo kalbama apie vestuvių pokylį įvykusį Galilėjos Kanoje (Jn 2, 1-11).
Šulinys yra taip pat Toros – Įstatymo simbolis, iš kurios išplaukia įvairialypė gyvenimiška išmintis.
Šulinys yra taip pat Toros – Įstatymo simbolis, iš kurios išplaukia įvairialypė gyvenimiška išmintis. Origenas savo komentare rašo apie „šventų Raštų šulinį“, prie kurio žmogus privalo ateiti kasdieną, kad galėtų semti Dvasios vandenį ir atnešti pilną ąsotį į savo namus. Evangelistas pabrėžia, kad Jėzus kelionės nuvargintas atsisėda prie šulinio. Graikiškas prielinksnis „epi“ prieš daiktavardį „šulinys“ nurodo, kad Jėzus atsisėdo ant šulinio, tapdamas jo „apvainikavimu“.
Šešta valanda – pusiaudienis, vėlesniame evangelijos kontekste – tą valandą Jėzus buvo apklausiamas Poncijaus Piloto ir tribunole Jam buvo paskirta mirties bausmė (Jn 19, 14).
