Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“. (Lk 18,9-14)
Šėtonas triumfuoja kada jis žmogui įteigia, kad malda yra laiko švaistymas, betikslė beprasmybė.
Keletą savaitgalių iš eilės skaitytų sekmadienio evangelijos ištraukų vedamoji mintis – Dievo karalystės priartėjimas. Prieš kelias savaites Jėzus kalbėjo savo mokiniams apie Žmogaus Sūnaus atėjimą, kreipdamas jų dėmesį į eschatologinius laikus (plg. Lk 17, 22-37). Laukti antrojo Kristaus atėjimo laikų pabaigoje (t. y. paruzijos) reiškia atsidėti ištvermingai maldai (plg. Apd 1, 14).
Praėjusį savaitgalį skaitytas fragmentas (Lk 18, 1-8) labai glaudžiai yra susijęs su Senojo Testamento tekstu iš Siracido knygos (35, 12-24), kuriame Dievas palyginamas su Teisėju rodančiu našlaičiui ir našlei savo gailestingumą.
Šios dienos evangelijoje sutinkame fariziejaus ir muitininko maldos aprašymą (plg. Lk 18, 9-14), kuriame Jėzus parodo tikrą laikyseną maldos atžvilgiu t. y. ištvermingumą ir nuolankumą.
Jėzus adresuoja savo mokiniams palyginimus, pabrėžiančius maldos reikšmę jų gyvenime. Jis neakcentuoja maldos efektyvumo, bet kreipia dėmesį į maldos pastovumą ir nepaliaujamumą (gr. pantote). Graikiškas terminas dei reiškiantis „reikia“, „privalėti” paaiškina stiprų mokinių maldos sąryšį su pastoviu praktikuojamu jos būtinumu.
Šv. Lukas nori pasakyti, kad ištverminga malda tolygi „Viešpaties atėjimo laukimui“, kuris gali įvykti kiekvieną akimirką. Ištverminga malda yra žmogaus širdies atspindys, kuris parodo Dieviškąją jo pusę.
Kiekvienas žmogiškas poelgis privalo būti panardintas maldoje, ir tik tada atras tikrą savo prasmę tampančią pačio Dievo projekto realizacija.
Kiekvienas žmogiškas poelgis privalo būti panardintas maldoje, ir tik tada atras tikrą savo prasmę tampančią pačio Dievo projekto realizacija. Malda nėra tik žmogiškas veiksmas, ji yra paties Dievo troškimas. Dievas trokšta žmogaus laimės, dėl to pabrėžia autentiškos maldos svarbą kelyje ne tiktai link laikinos laimės, bet visų pirma link amžinos laimės.
Graikiškas terminas enkakein (liautis) gali taip pat reikšti „nebenorėti“, „sukelti skausmą“, „gesti, blogėti, pūti“. Malda charakterizuojama kaip kova prieš visokias kliūtis, kurios mus nori nuo jos atgrasinti. Ne be reikalo Senojo Testamento sampratoje nuodėmė asocijavosi su kliūtimi, arba spąstų spendimu.
Šėtonas triumfuoja kada jis žmogui įteigia, kad malda yra laiko švaistymas, betikslė beprasmybė. Tuo tarpu evangelistas Lukas primygtinai pabrėžia, kad malda neatskiriamai sietina su Viešpaties atėjimo troškimu ir yra nenutrūkstamas buvimas Jo artume.
