Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Mantas Adomėnas: Kam miestui gatvės?

Gatvė yra tokia neatskiriama mūsų tikrovės dalis, mes taip dažnai jomis vaikštome, kad turbūt labai retai nesusimąstom apie šio reiškinio – gatvės – tikrovę.
Mantas Adomėnas
Mantas Adomėnas / BFL nuotr.

Kas yra gatvė? “Gatvė”, sako didysis Lietuvių kalbos žodynas, yra “kelias tarp namų miestuose ir sodžiuose”, o kelias, savo ruožtu – “žemės ruožas, kuriuo einama, važiuojama”. Lietuviška Vikipedija pakartoja iš esmės tą patį, tik “moksliškesnį”, iš Sovietų Lietuvos enciklopedijos pasiskolintą apibrėžimą: “Gatvė, miestų, miesto tipo gyvenviečių ir kompaktiškesnių kaimo gyvenviečių kelias.”

Neturiu naujausios Visuotinės enciklopedijos, tačiau įtariu, kad ir ten gatvė apibrėžiama kaip atskira kelio rūšis – miesto kelias. Šis apibrėžimas atitinka ir kasdienę patirtį: gatvė yra kelias nukakti į darbą, parduotuvę ar grįžti į namus, būdas patekti iš taško A į tašką B. Taigi į gatvę esame įpratę žiūrime grynai funkciškai, kaip į kelią, transporto judėjimo erdvę.

Kodėl tokiose frazėse, kaip „gatvės vaikai“ arba „gatvinė“, šis žodis yra kažko negero sinonimas, tačiau tauta „išeina į gatves“ būtent aukščiausio savo susitelkimo ir pakilimo akimirką?

Tai, be abejo, tiesa; tačiau tai nepasako visos tiesos apie gatves ir apie jų patirtį, apie jų vaidmenį miesto suvokime, apie visą tą simbolinių ir metaforinių reikšmių klodą, kuris su gatve susijęs. Kodėl tokiose frazėse, kaip „gatvės vaikai“ arba „gatvinė“, šis žodis yra kažko negero sinonimas, tačiau tauta „išeina į gatves“ būtent aukščiausio savo susitelkimo ir pakilimo akimirką? Kodėl niekas nesako „nemesk gatvės dėl skersgatvio“? Kodėl gatvės turi vardus, kaip žmonės, o namai – tik numerius? Kada paskutinį kartą apie tai susimąstėte?

Chestertonas savo fantazijoje apie „piktą gatvę“aprašo gatvę, kuri, diena iš dienos, metai iš metų vesdavusi į Aldgate stotį, vieną dieną sukilo – tikrąja to žodžio prasme: pakilo ir nuėjo į dangų ieškoti teisybės. Ji pasipiktino tuo, kad jos negerbia ir net nepastebi, – tarsi ji būtų toks savaime suprantamas dalykas, kad žmonėms net liovėsi egzistavusi.

„Jūs nuvarėte šią gatvę iki mirties, o vis dėlto nėsyk neprisiminėt, kad ji egzistuoja. Jeigu turėtumėt sveiką demokratiją, kad ir pagonišką, pagonys būtų nukabinėję šią gatvę girliandomis ir suteikę jai kokio dievo vardą“, – sako Chestertono apsakyme paslaptingas personažas, kalbantis sukilusios gatvės vardu.

Mes irgi retai tepastebime, kad gatvė nėra vien tik kelias, vien tik funkcionali susisiekimo trasa. Klasikinėje senosios Europos miesto sampratoje gatvė – pirmiausia socialinė erdvė, į kurią išėję pro savo būsto duris gyventojai tampa viešosios erdvės dalyviais – miesto piliečiais.

Jie čia sutinka vieni kitus ir tampa tarpusavio ekonominių ir politinių santykių dalyviais. Čia jie tampa vienas kitam matomi ir pradeda kažką reprezentuoti – atstovauti savo luomui, tautybei, profesijai, pašaukimui, bendruomenei.

Todėl tradicinėje miesto bendruomenėje nerašytos, bet griežtos taisyklės reglamentuoja elgseną ir aprangą. Jos nustato ne tik kas priderakiekvienam sluoksniui ar grupei, bet ir nubrėžia aiškią ribą tarp namų, privačiosios ir gatvės, viešosios erdvės. Thomo Manno „Budenbrokų“ Liubeke ar Thackeray’aus Londone nei vyrui, nei moteriai neateitų į galvą eiti į gatvę be skrybėlės, o aukštesnės klasės moteriai – dar ir be pirštinių. Išeiti į gatvę be pirštinių moteriai reikštų, kad dirba rankų darbą, o nepridengta galva ji gali būti palaikyta seniausios profesijos atstove.

Thomo Manno „Budenbrokų“ Liubeke ar Thackeray’aus Londone nei vyrui, nei moteriai neateitų į galvą eiti į gatvę be skrybėlės, o aukštesnės klasės moteriai – dar ir be pirštinių.

Tas tradicinis miestas su griežtai paskirstytomis socialinėmis vertybėmis ir regima jų išraiška, kurią gina „protėvių papročiai“ ir konvencijos, jau seniai nugrimzdęs praeityje,o socialinės tvarkos stabilumo įvaizdis, kurį kūrė apeliavimas į senovinę tradiciją, visuomet tebuvo tik iliuzinis.

Grįžimas į tą pranykusią miesto sampratą tiesiog padeda geriau suprasti, kokia mąstysena, kokie prasmės dėsniai suformavo tą istorinį miestą, kurio gatvėmis kasdien vaikštome. Be to, kontrasto būdu jis padeda suprasti, kaip keitėsi miesto suvokimas pakeliui į dabartį, iki mūsų dienų.

Kartais dar kalbame apie gatves kaip apie „transporto arterijas“. „Arterijos“ – šis įvaizdis labai taikliai nusako gatvių vaidmenį. Jomis, kaip kraujagyslėmis, mieste keliauja žmonės, prekės, finansų srautai, žygiuoja procesijos ir eisenos. Visa ši apytaka sujungia skirtingus miesto „organus“ – namus, valdžios institucijas, prekyvietes, bažnyčias, mokyklas ir visa kita – į vieną organišką miesto „kūną“.

Priėję miesto ribą,pagrindinės gatvės virsta vieškeliais, siejančiais sostinę su likusia šalies dalimi. Vilniaus Senamiesčio plane dominuoja į pietus nukreipta Pilies-Didžiosios-Aušros Vartų gatvių ašis. Šio plano logikavargiai suprantama dabartiniuose žemėlapiuose, kur ta į pietus vedanti linija už 30 kilometrų atsitrenkia į Baltarusijos sieną.

Tačiau šį planą „iššifruoti“ padeda senieji LDK žemėlapiai, kur pietinė Senamiesčio ašis pavirsta gyvybine magistrale, jungiančia Vilnių su Kijevu ir LDK žemėmis Baltarusijoje bei Ukrainoje. Visa senojo Vilniaus gatvių struktūra, iš jo vėduokle išsiskleidžiantys Gardino, Lydos, Medininkų-Ašmenos-Minsko, Polocko keliai kalba apie tai, jog tai – sostinė valstybės, kurios pagrindinė teritorijos masė yra į pietus ir į rytus nuo sostinės. Dabar gi Vilnius pats yra atsidūręs pietrytiniame valstybės teritorijos pakraštyje.

Visa senojo Vilniaus gatvių struktūra, iš jo vėduokle išsiskleidžiantys Gardino, Lydos, Medininkų-Ašmenos-Minsko, Polocko keliai kalba apie tai, jog tai – sostinė valstybės, kurios pagrindinė teritorijos masė yra į pietus ir į rytus nuo sostinės. Dabar gi Vilnius pats yra atsidūręs pietrytiniame valstybės teritorijos pakraštyje.

Senajame, priešindustriniame mieste šiomis gatvėmis atkeliaujantys žmonių, prekių ir pinigų srautai buvo prestižo bei traukos vieta, o gyvybinė miesto apytaka – socialinės vertės šaltinis.

Gražiausi ir didingiausi magnatų rūmai, turtingiausi pirklių namai Vilniaus mieste būdavo statomi būtent prie pagrindinių gatvių, kuriomis vyksta gyviausias ir intensyviausias judėjimas: Didžiosios, Pilies, Trakų-Dominikonų. Tik vėliau atsiranda prestižinės rezidencinės ir įstaigų gatvės, kurios iš esmės niekur neveda, nebėra svarbios susisiekimui.

Tai – vilnietiškasis Unter den Linden, Šv. Jurgio (dabar – Gedimino) prospektas, pranykstantis mediniame Žvėryno priemiestyje, ir į Vingio parką atsiremianti Čiurlionio gatvė. Šiomis dienomis gyvenamosios gatvės judrumas – ne tik ne privalumas, bet visiškai atvirkščiai: idealia gatve gyventi nūnai laikomas akligatvis, geriausia dar ir uždarytas vartais, kad niekas pašalinis negalėtų įvažiuoti ar užeiti.

Jeigu senajam miestui buvo būdinga funkcijos, socialinės erdvės ir simbolinio kapitalo vienovė – pagrindinės miesto susisiekimo arterijos buvo viešosios erdvės centras ir prestižingiausia vieta gyventi, – tai dabar tuos gatvės reiškinio aspektus esame atskyrę.

Patys važiuojame ir vežame prekes nuo likusio miesto kaip galima labiau atribotais aplinkkeliais ir greitkeliais, gyvename barjerų beigi vartų užtvertuose akligatviuose, o socializuojamės pramogoms skirtose gatvėse (Islandijos, Vilniaus, Vokiečių), kiti – specialiai laisvalaikiui praleisti sukurtose dengtose kelių lygių pseudogatvėse, kaip „Akropolis“, „Ozas“ ar „Panorama“.

Todėl nenuostabu, kad miestas fragmentuojasi, suskyla į monadiškas erdves, kur žmonės susitinka tik iš anksto susitarę, buvoja tik savo įprastose tikslinėse aplinkose, tarp analogiškos socialinės aplinkos žmonių, ir kur sumažėja erdvė visiškai atsitiktinio, netikėto ryšio užmezgimui.

Galiausiai universaliausia, demokratiškiausia naujojo miesto viešoji erdvė, kurioje „galima visus sutikti“, tampa internetas – kuriame neatsitiktinai šitas tekstas ir skelbiamas.

 

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius