Dabar populiaru
Publikuota: 2020 birželio 30d. 08:04

Marijus Gailius: Lukiškių dykuma

Marijus Gailius Prasikrapštykime akis: ar mes dar pastebime savo miestą? Ar kas nors galėtų lyg iš paukščio skrydžio apžvelgęs įvertinti, kaip kinta mūsų miestas? Nebematome savo miesto lyg pro pirštus išpustytų smėlio smilčių. Tad ir tariamasis paplūdimys – disneilendiška atrakcija – sostinės centre yra tarsi aklo ekskavatorininko mėginimas sulyginti su žeme tai, kas anksčiau kitų sugriauta.

Dabar sušukuotas smėlis tenai netinka ne dėl to, kad valstiečiai ir konservatoriai pageidauja tik pilkų plytų ir niūrių skulptūrų, o dėl to, kad šisai oupenbyčas net nėra paplūdimys. Kur jūs pasaulyje matėte paplūdimį be gelbėtojų, onanistų ir čeburekų pardavėjų? Lieka nusistebėti, ir kaip jie šalimais jūros vaizdą transliuojančių ekranų nesumanė pasodinti palmių arba dar geriau – pastatyti plastikinių.

Vilniaus tarybos narys Gediminas Jaunius atsitiktines ant medinių gultų atsisėdusias paneles ir ponias su dūkstančiais vaikais pavadino „autentišku šurmuliu“, dar sugretindamas vasarinę akciją su Venecijos „Auksinį liūtą“ pelniusia opera ant smėlio „Saulė ir jūra“. Tai štai kodėl kai kam atrodo, kad miesto istorinę atmintį kuruojančio buvusio „gelbėtojo“ kompanijos „Elitaz“ sukurtos dainininkės, dainuojančios kitų parašytas dainas, atlieka autentišką muziką. Man regis, Vilniuje liko vos kelios „autentiškos“ laisvės teritorijos – tai stoties prieigos, kuriose tarpsta įvairūs atskalūnai ir nelegalūs elementai, ir „Galeros“ krantinė Užupyje. Bet laisvamaniškoji „Galera“ vis dar gyvuoja tokių patriotiškų užupėnų kaip Marius Abramavičius ir kt. dėka, o ne savavališkais merijos „dekretais“.

Tiek laisvės fetišais apsišarvavusieji laisviečiai, tiek aikštės valdymą įstatymu kaustantys valstiečiai iš tikrųjų neįžvelgia anapus jų politinių kovų smėlio dėžės krašto. Ilgamečiai nesutarimai dėl Lukiškių aikštės (smėlio ar kalvelės? Vyčio ar žvyro?) kyla ne todėl, kad mums labai rūpi, o todėl, kad nuo miestų reikalų esame nusišalinę. Mes nežinome, ko norime savo sostinėje, nes dauguma esame čionai atvykėliai, naujakuriai. Naisiškiai, jonaviškiai, tauragiškiai ir panašiai. Kuriame miestą kiekvienas pagal savo provincialų skonį nepaisydami, ko reikia pačiam Vilniui ir jo senbuviams.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Lukiškių aikštės paplūdimys
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Lukiškių aikštės paplūdimys

Nevaidinkime čia susisielojusių dėl nepagarbos sukilėliams ar okupacijos aukoms, nes ne dėl istorinės atminties mes šičia tankiai spiečiamės. Pirmiausia mums žūtbūt reikia buto arčiau centro, naujesnės mašinos ir patogiai nuvežti vaiką į darželį arba mokyklą, o jeigu dar prekybcentris šalia... Tiesa, prekybcentris Vilniuje visada šalia.

Ar kas nors klausėsi smulkiųjų verslininkų balsų prieš du dešimtmečius, kai jie maldavo neleisti prekybos centrams kurdintis miestų centruose? Niekas nei klausėsi, nei girdėjo. Ypač negirdėjo įtakingasis Laisvosios rinkos institutas, kuriame tuomet jaunasis socialinių mokslų daktaras Remigijus Šimašius ėjo viceprezidento pareigas. Jeigu būtume atidžiau klausęsi čionykščių ir senbuvių, žinotume, kad tai mažieji prekybininkai ir amatininkai ir jų klientai, o ne didysis kapitalas, kaip ir įvairios bendruomenės ir kultūrinės erdvės, jungia bendra patirtimi susietus žmones ir šitaip perduoda istorinę atmintį ateičiai. Iš vienos tinklinės kavinės arba parduotuvės Vokiečių gatvėje į kitą tinklinę parduotuvę arba kavinę Gedimino prospekte perėjęs dirbti darbuotojas jokios bendros patirties neįgyja, neišsaugo ir kitam neperduoda, vadinasi, į kultūrinės atminties iždą savo patyrimo ir atsiminimo neperduoda.

Vertinant kapitalo ekologijos požiūriu, bene labiausiai įvietinta vieta Vilniuje lieka „Stiklių“ kvartalas. Vienas pirmųjų laisvų verslų Lietuvoje liko toks pat, koks buvo pradžioje. Nepardavė ponai Zakarevičiai savo turto prekybos imperijai X, drabužių tinklui Y arba išsineštinos kavos grandinei Z. Miestas mainėsi, o „Stikliai“ išliko – beje, buvusio geto teritorijoje, itin giliai įsigėrusios atminties erdvėje. Tuo metu kultūrininkų apraudotos „Literatų svetainės“ vietoje neišsilaikė ne tik nešvarus bankas, bet ir vištienos magnatai. Dabar ten vėl bus iškelta nauja iškaba. Gal kokio kinų restorano?

Kai miestas kinta greičiau, negu eismo apkrovas atlaiko vos prieš keliolika metų suklotos prospekto plytelės, o vasaros kaitrą – susodintos liepelės, miestiečiams lengva užberti smėliu akis. Nes niekas vis tiek nieko nepastebės.

Kai miestas kinta greičiau, negu eismo apkrovas atlaiko vos prieš keliolika metų suklotos prospekto plytelės, o vasaros kaitrą – susodintos liepelės, miestiečiams lengva užberti smėliu akis. Nes niekas vis tiek nieko nepastebės. Kiek redakcijų išgali nuolat siųsti žurnalistus į miesto tarybos posėdžius, kad jie mintų merijos galvoms ant kulnų? Ar Vilnius turi nepriklausomą leidinį? Nebeturi. Per karantiną veiklą sustabdžiusi „Vilniaus diena“ savo dienas greičiausiai taip ir baigs palikdama Artūrą Zuoką be politinių pasjansų platformos. Tuo metu Klaipėdoje tebeina laikraščiai „Klaipėda“ ir „Vakarų ekspresas“ – tradiciniai su uostu ir politika suaugę pusiau oficiozai, tačiau tebeina. Ten lyg ant krovos krano auga ir naujas virtualus nepriklausomas leidinys „Atvira Klaipėda“.

O kodėl Vilniuje laikraščio arba portalo nėra? Nes nebėra ir paties Vilniaus. Yra tik rinkos lazdele valdoma teritorija, kurią dalijasi (tiksliau, kurią į skirtingas puses drasko) į vieną krūvą susimetę daugiau kaip pusė milijono atsitiktinių individų. Jiems nereikia jų interesus moderuojančios medijos, nes jų ir taip niekas nesieja. Jeigu toks pagrindinio šalies miesto laikraštis ir eitų, jis atrodytų kaip viena didelė skelbimų lenta.

Tai todėl miesto meras Remigijus Šimašius gali pripilti smėlio visiems po kojomis su niekuo prieš tai nepasitaręs – ne tik su gyventojais, bet netgi koalicijos partneriais. Netgi miesto vicemerui Valdui Benkunskui supiltasis byčas buvo staigmena, nes aktyvaus mero niekas nemoderuoja. Nes tarytum nėra kam užduoti klausimų, kelti reikalavimų. Neatsitiktinai ir Vokiečių gatvės projektai nuvilia specialistus, kuriems pasiūlytos vizijos atrodo lyg floristų būrelio juodraščiai. Kitaip sakant, mieste regime tik paviršių – be kultūrinio klodo.

Vis nerandant autentiško santykio su savo miestu, kuris susidaro ne per metus, ne per dešimtį ir net ne per vieną kartą (ir tikrai ne išpylus smėlio aikštėje), tuomet ir šūsnimis leidžiamos knygos apie istorinį Vilnių nespėja užpildyti istorinės savimonės spragų. Jeigu staiga su vietove sukuriame asmeninį ryšį, ten išaugina biurų centrą arba iškloja trinkelinę aikštelę – tada kurk iš naujo. Betono sakmę asfalto dykumoje.

Vilniaus seniai niekas nebevaldo – Vilnius valdosi pats, paremiamas tiesioginiais simpatiško mero dekretais, ir investuotojų, gaudančių vartotojų lūkesčius, plačiais mostais, o alkano kraujo į Gedimino sapną vis įliejantys naujakuriai trokšta ant senų pamatų ręsti naujus, vis naujesnius, pažangesnius ir modernesnius projektus, iš lėto dusinančius Baziliską ir trinančių Ahasfero atminimą. Ir nėra ko pykti – mums visiems tai tinka.

Tiesa, šitoje dykumoje savo autentišką kultūrinį sluoksnį ir ekologinį standartą tebeišsaugo vienintelis mikrorajonas – Žvėrynas. Iš pradžių dar laikėsi Užupis, bet dabar, apstatytas tankiais butų konglomeratais, ir jis liks tik atvirukuose. Žvėryne, šiame didelio miesto viduryje įsikūrusiame darniame miestelyje, nuo seno veikia arši ir intelektuali bendruomenė, į kurios protestus neatsargūs investuotojai vis atkanda dantis. Ir pats meras čia galėjo iškirsti tujas funkcionaliajam Birutės takui tik todėl, kad palei upę dar buvo neužstatytos vietos. Nors Pušų gatvėje seniai nebėra pušų, daug kas Žvėryne išsilaikė taip, kaip buvo prieš šimtą metų sumanyta. Yra ką saugoti Žvėryne. Kai turi, ką saugoti, nenorėsi to paslėpti po smėliu arba betonu. Be to, žmonės Žvėryne dar galvoja apie vaikus. Žvėryniečių vaikai kada nors atsimins, kur prabėgo jų vaikystė.

Kai turi, ką saugoti, nenorėsi to paslėpti po smėliu arba betonu.

O ką atsimins vaikai, užaugę Zuoko-Šimašiaus megapolyje? Atsimins iš granitinių plokščių trykštančius dušus Lukiškių aikštėje ir galbūt tą raudoną vėliavą su arkliu... Tiek. Nes Vilniuje vis mažiau lieka, ko atsiminti. „Lenklaikis, vokietmetis, prieš juos ir po jų – rusų valdžia. Lietuviškojo Vilniaus laiko nė neprisiminsi, jis teka vien Nerimi, su jos vandeniu vis suka ir suka ratą“, – kaip tuomet Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ parašyta, taip dabar pritinka dar labiau. Lietuviškojo Vilniaus augintinio Tomo Venclovos ištarą „Aš dūstu“ nūnai galima konvertuoti iš idėjinės reikšmės į tiesiogiai fizinę, nes palaida kapitalo laisvė nesudaro sąlygų lengviau įkvėpti.

Ateityje sostinės gyventojai dar galės skaityti knygas, kurias dabar masiškai rašo (ir galbūt skaito) miesto naujakuriai. Vilniaus atgimimas knygose, kurį įžiebė klasikinės vilnietės Kristinos Sabaliauskaitės tetralogija „Silva rerum“, yra lyg nostalgiškas reveransas praeičiai godojant senųjų laikų, žadinant romantinį sentimentą. Perfrazuojant garsųjį postmodernizmo mąstytoją Jeaną Baudrillard'ą, mums reikia istorinių knygų apie Vilnių, kad nematytume, kaip pamažu netenkame iš lūpų į lūpas perduodamo legendinio Vilniaus.

Perfrazuojant garsųjį postmodernizmo mąstytoją Jeaną Baudrillard'ą, mums reikia istorinių knygų apie Vilnių, kad nematytume, kaip pamažu netenkame iš lūpų į lūpas perduodamo legendinio Vilniaus.

Kartu jie kada nors galbūt perskaitys ir tokį straipsnį:

Vietoje Lukiškių aikštės iškils daugiafunkcis butų kompleksas

www.vilniausvalanda.lt, 2028 m. birželio 26 d.

Beveik po keturių dešimtmečių nesutarimų dėl Lukiškių aikštės įamžinimo – naujas posūkis. Vilniaus miesto meras Jaroslavas Jedinskis pasirašė dekretą, kuriuo suteikė teisę privačiam investuotojui statyti daugiabučius niekieno nenaudojamoje Lukiškių aikštėje.

Primename, kad praėjusį ketvirtadienį žalią šviesą naujam projektui suteikė Seimo sprendimas Lukiškių aikštės memorialinį statusą pakeisti į gyvenamosios teritorijos paskirtį. Sprendimas priimtas nedidele Laisvinamųjų partijos persvara.

„Po ilgų nesutarimų miestas, nugalėjęs visus nepatenkintus hipokritus, pasiekė laisvės pergalę. Pagaliau Lukiškių aikštė atiteks tiems, kuriems ir turi priklausyti, – miestiečiams“, – džiaugėsi J.Jedinskis, pasirašydamas sutartį su investuotoju „Ranga 7“.

Statybų rangovas žada, kad aikštės teritorijoje per vienus metus iškils 350 butų kompleksas. Jame veiks parduotuvės, kino teatras „Open Cinema“, biblioteka „Open Library“, o ant stogo bus įrengtas paplūdimys „Open Beach“ su tikromis palmėmis iš Maljorkos, įamžinant toje pačioje vietoje prieš aštuonerius metus veikusį pliažą.

Pagrindinio pastato įėjimą papuoš Tado Gutausko skulptūra, skirta sukilėliams atminti: angelas, ant savo pečių laikantis stilizuotas kartuves, o požeminio parkingo kampe bus atidengta skulptoriaus Andriaus Labašausko „Laisvės kalvelė“, skirta laisvės kovų aukoms atminti.

Projektą kritikuojantys gyventojai pasirašė peticiją, reikalaudami ant stogo vietoje paplūdimio pastatyti Vytį, kurį būtų galima matyti iš kosmoso, ir įteikė reikalavimus J.Jedinskiui. Laisvinamųjų partijos deleguotas meras įsidėjo peticiją į apatinį stalčių ir pažadėjo artimiausiu metu ją išnagrinėti.

Savo ruožtu penktadienį prieš daugiabučių plėtros projektą protesto akciją organizuoja Fermerių ir raudonųjų partija. Jie ketina, apsupę Lukiškių aikštę žemės ūkio technika, susigrumti su statybų technika. Meras pasirašė leidimą protestui įvykti. „Gyvename laisvoje šalyje, kuri matė labai daug sunkumų, kovų ir vargo, o dabar kiekvienas laisvas reikšti savo nuomonę“, – sakė J.Jedinskis.

Viešąją tvarką protesto metu prižiūrės ir papildomos pajėgos iš Kauno, iš viso – 300 pareigūnų. Planuojama, kad naujame komplekse buto kaina prasidės nuo 70 tūkst. eurų, bet politiniams kaliniams ir tremtiniams bus taikoma 30 proc. nuolaida butams su vaizdu į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų.

Komentarai: 9

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

11:55
26:29
01:19

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min