Pozicionuoti save kaip socialiai atsakingą subjektą ir tokiam būti yra būtina. Tik tokiu atveju, kai visuomenė žino apie tavo atsakomybes ir vertybes jos atžvilgiu, gali sulaukti pačios visuomenės pasitikėjimo ir dar daugiau – tikėjimo, kad visgi šiame pasaulyje yra likę gėrio ir nuoširdumo. Iš esmės gerais darbais grįstas verslas, mano galva, yra tvarios mūsų bendruomenės, kad ir kokių ydų ji beturėtų, vienas iš pagrindų.
Tokiose verslo struktūrose dirba ne tik žmonių rankos – dirba vertybės, dirba šiomis vertybėmis kalbantys žmonės, dirba tie, kurie nori šias vertybės skleisti plačiau. Tai seka, kurioje gimsta požiūris į mus pačius, aplinką, šalį. Bėda ta, kad jis nebūtinai gali būti tik teigiamas.
Sulaukęs minėto skambučio kiek sutrikau. Neatskleisiu, kokia tai įmonė ir kokia jai atstovaujanti viešųjų ryšių agentūra kitame skambučio linijos gale buvo. Tebūnie, jei jie skaito šiuos sakinius, atpažįsta juose save.
Bet po skambučio panėriau į neigiamą situacijos vertinimą šiame keistame ir jautriame koronaviruso kontekste.
Ar moraliai ir vertybiškai teisinga, kai stambus verslas, norėdamas prisidėti prie koronaviruso stabdymo šalyje, savo gerus darbus siekia pristatyti kuo platesnei auditorijai ir ar tikrai apie tokius darbus dera kalbėti garsiai? Vėliau man kilo kiek sudėtingesnė dilema: viešųjų ryšių agentūros platinta informacija tampa jos sąskaita faktūra tam stambiam verslui, kuris ir nori paskleisti savo žinią: kiek socialiai atsakingas yra toks elgesys, kai žinojimas yra perkamas šiame kontekste? Galų gale – ar yra tapatu greta statyti norą padėti ir norą paskelbti, kad padėjai? Visi šie klausimai kilo keistame dabarties kontekste.
Kasdienybėje, priimdami sprendimus ir vertindami jau priimtus, dažnai vadovaujamės pirma mus pasiekiančia emocija. Nenorėdamas tam pasiduoti, pradėjau save plakti už smerkiančias mintis.
Garsiai kalbame apie lyderystės stoką. Galbūt visgi tokia lyderystė visuomenėje, kai matome stambias struktūras, žengiančias pirmus pagalbos žingsnius visuomenei, ir yra ta šviesa, kuri gali įkvėpti mus pačius pasiraitoti rankoves? Tokiu atveju mano pirminis skepticizmas neturi jokios prasmės. Nes šviesos iš prezidento, žmogaus, kuris turėtų būti mūsų vėliavnešiu, panašu, kad nesulauksime. Kažkas vėliavą nešti turi.
Arba belieka šviesos ieškoti kitur. Mat šios šviesos tikrai kažkas ieško. Ir dėl asmeninės, ir dėl visuotinės naudos.
„Tele2“ noras reklamos lėšas nukreipti į Lietuvos žiniasklaidą, ją taip paremiant sunkiu metu, Dariaus Mockaus koncerno noras padovanoti medikams reikalingos įrangos. Gediminas Žiemelis į Lietuvą jau parskraidino užsienyje įstrigusius tautiečius ir medicinines kaukes. Tai tik keli pavyzdžiai, kurie yra stambaus verslo atspindžiai, nesiimant vertinti, kiek šis pats verslas yra moraliai atskaitingas.
O kas toliau?
Pirmą kartą girdėtos kompanijos regionuose telkiasi, perka reikalingą įrangą medikams, ją aukoja. Mažos maitinimo įmonės, kurioms karantinas kirto ar kirs bene skaudžiausiai, kepa ir veža picas medikams. Galiausiai, jos veikia taip, lyg būtų stambios ir atsakomybę visuomenėje turinčios korporacijos. O kur tie stambieji rinkos žaidėjai? Ką jie gali padaryti daugiau, be to, kad nori nutraukti sutartis su tiekėjais ir garsiai kalbėti, kokie jie atsakingi?
Ir gal klausimą reikėtų kelti taip: kur jūs iš viso?
O kur yra kiekvienas iš mūsų?
Dabar palankus metas kurti tokią visuomenę, apie kurią visi garsiai mėgsta kalbėti.
Aš pats su šeima paaukojau pinigų organizacijai, kuri renka lėšas medikams trūkstamai įrangai pirkti. Mano požiūriu, tai buvo tikslingiau, nei pačiam mieste ieškoti, kur nupirkti medikams trūkstamų daiktų, taip didinant riziką pačiam užsikrėsti virusu ir galimai užkrėsti kitus. Tikiu, kad visų mūsų bendras susitelkimas gali būti svarus ir svarbus. Tai įrodė gaisro Alytuje pavyzdys, kai peržvelgę reportažus apie dovanas ugniagesiams galėjai pagalvoti, kad tai tikra malonumo puota tik nemalonioje erdvėje. Ir tas bendrumo jausmas ne tik malonus, bet ir svarbus, gali įkvėpti – tikiu tuo.
Bet kur tie gigantai, kurie žiniasklaidoje mėgsta didžiuotis savo pajamomis ir pelnais bei kalbėti apie norą keisti pasaulį?
Kalbėti garsiai apie nuveiktus darbus, matyt, šiandieniniame pasaulyje yra būtina. Tačiau klausimas, kokia forma tai pateikiama, kokiame kontekste žinutė siunčiama. Tačiau svarbiausia – kokią žinią norima perduoti.
Dabar palankus metas kurti tokią visuomenę, apie kurią visi garsiai mėgsta kalbėti kaip svajonių iliuziją – tiek tiš verslo, tiek iš pačios visuomenės perspektyvos.
Kurkime, pasitelkę atsakomybę – ne tik prieš vieni kitus, bet ir prieš save.
