Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.
Ir štai Dievas nebepaiso anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti.
Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas iš numirusių.“
Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: „Apie tai paklausysime kitą kartą.“ Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai stojo į jo pusę ir priėmė tikėjimą. Iš jų Dionizijas, Areopago narys, viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai. (Apd 17,22-34)
Nepaisant išblėsusios politinės reikšmės, Pauliaus laikais Atėnai tebebuvo vienas svarbiausių centrų, kur žmonės galėjo skelbti, keistis, sužinoti pačias įvairiausias filosofines, politines, religines idėjas.
Atėnų Areopagas, kadaise buvęs politinis–administracinis vienetas, dabar buvo laisvųjų piliečių intelektualų susirinkimo vieta. Pauliui – išsilavinusiam žydui, buvusiam uoliam krikščionybės naikintojui, o dabar – apaštalui, leidimas prabilti Areopage buvo puikiausia galimybė paskelbti Evangeliją.
Regis, kas čia tokio? Daug kur jis pamokslavo, daug ką darė. Tačiau Areopago pamokslo įvykis – tiek skelbėjas, tiek klausytojai – yra be galo artimas mūsų laikams ir mums. Jei kai kurias Biblijoje aprašytas situacijas, kultūrinius ypatumus mums nėra lengva savaime suvokti ir tam reikia specialių žinių, tai čia yra kitaip.
Kaip ir kiekviena Europos tauta, mes esame atėję iš savosios pagonybės, savų įsivaizdavimų apie dievybę, gamtos reiškinius ir savų papročių. Ir, galiausiai, esame krikščionys, pažinę Prisikėlusįjį, kuriame “gyvename, judame ir esame”.
Senovės Atėnuose mes galime matyti save – tiek Pauliaus, tiek klausančiųjų vietoje. Ir tai neturėtų stebinti. Esame europiečiai, arba Vakarų kultūros dalis. Todėl Sokrato – Platono – Aristotelio išmintis, pasaulio pažinimo principai jau seniai yra gulę mūsų sielon, gyveniman ir ir yra tapę neatsiejama savastimi.
Kaip ir kiekviena Europos tauta, mes esame atėję iš savosios pagonybės, savų įsivaizdavimų apie dievybę, gamtos reiškinius ir savų papročių. Ir, galiausiai, esame krikščionys, pažinę Prisikėlusįjį, kuriame “gyvename, judame ir esame”. Visa tai – mūsų sąvastis, kuri nebūtinai itin ryškiai pasireiškia kasdienybėje, namie, bet labai aiški, susidūrus su kitomis kultūromis.
Dabar jau Romos katalikų šventasis, popiežius Jonas Paulius II mūsų laikmetį yra pavadinęs Naujuoju Areopagu. Postmoderniai visuomenei tai visiškai tinkamas terminas. Tai aplinka, kurioje gali tarpti ir bręsti daug idėjų, ir jos visos vienodos. Tai ir mitas, kad absoliučių vertybių nėra, o kiekvienas savo vertybes susikuria. Taip pat, kad visos nuomonės vienodai vertingos, visi žmonės lygūs, visos išraiškos priemonės geros, kad gali būti vienybė priešingybėse ir pan. Žinoma, tai tik įsivaizdavimai.
Rezultatas visuomet panašus – tikra ir teisinga yra tai, ką pateikia ciesorius, guru arba main stream. Visa kita yra arba atgyvenę, arba turi būti išgyvendinta. Ypač tokie dalykai, kaip krikščionybė ir asmens laisvė bei orumas – vardan didesnio visuotinio gėrio ir taikos.
Šiandien nesunku įsivaizduoti žymesnį vyskupą, patriarchą. popiežių, teologijos profesorių, kalbantį “nepatogiai” auditorijai. Bet kaip kiekvienas iš mūsų galėtume paskelbti Kristų auditorijai, kuri iš anksto turi savus įsivaizdavimus ir kur klausytojai pasiruošę nepriimti visko, kas bus pasakyta?
Paulius nevadina klausytojų bedieviais. Ir jis visiškai teisus, nes bedievių tiesiog nėra. Visi kažkuo tiki. Ir tas kažkas yra arba dievas, arba Dievas. Kuo pasitikime, tas ir yra dievas. Tai gali būti protas, išvaizda, bevardė lemtis, likimas, seni arba nauji mitai, sąmokslo teorijos ir pan. Tad ir Paulius kreipiasi į išsilavinusius atėniečius, kaip “itin dievobaimingus” ir nukreipia juos į pirmąjį Dievo įsakymą. Parodo į žinomą gyvąjį Dievą ir siųstąjį Žmogų, kuriuo laiduojamas gyvenimas ir prisikėlimas. Pats Dievas kviečia visus atsiversti ir gyventi. Amžinai.
Ties prisikėlimu ir baigėsi Pauliaus pamokslavimas. Vieniems tai pasirodė kvaila, kitiems tokia tema – laiko gaišinimas. Bet kai kurie įtikėjo ir pasiliko su Pauliumi. Tiksliau – su Kristumi.
Šiandien mes, krikščionys, gyvendami daugelio tiesų ir mitų pasaulyje, kaskart, kai norime paliudyti tiesą, prisiminkime Paulių Areopage. Vietoje, nei patogioje, nei draugiškoje Dievo Žodžiui. Tačiau pats skelbiamas Žodis atvėrė žmonių širdis ir jie suprato, kad nėra daugelio tiesų, nėra begalės dievų, nėra įvairiausių vertybių. Tėra vienas vienintelis Dievas, paaukojęs savo Sūnų ir taip dovanojęs visiems įtikėjusiems amžiną gyvenimą.
Kur tokio skelbimo pradžia? Tai mūsų pačių gyvenimas. Jis yra tikrasis Areopagas, kur įvairios politinės, visuomeninės, istorinės, filosofinės ir kitokios idėjos kovoja tarpusavyje, norėdamos viešpatauti mums. Svarbiausia, kad mums viešpatautų Tas, kuris savo meile mus atpirko – Jėzus Kristus, kuris buvo, yra ir kuris netrukus ateis.
