Raginame jus, broliai: įspėkite nedrausminguosius, suraminkite mažadvasius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs visiems! Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet skatinkite daryti gera vieni kitiems ir visiems.
Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje.
Negesinkite Dvasios! Neniekinkite pranašavimų! Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! Susilaikykite nuo visokio blogio! Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; Jis ir įvykdys! (1 Tes 5,14-24)
Tačiau kaip laukti? Ar tiesiog sėdėti ir desperatiškai arba nuobodžiaujant dairytis į dangų, žinant, kad šiame pasaulyje nieko nepakeisi ir nepadarysi? O jei ir padarysi ką gero, tai vis tiek ir tai pranyks... Jei Bažnyčia būtų taip gyvavusi, Evangelijos liudijimas tikrai nebūtų atėjęs iki mūsų dienų, kaip nebūtų ir to, ką krikščionija sukūrė.
Statydinimosi į dvasinius namus – Bažnyčią – procesas itin įdomus. Todėl čia ne visada tinka žemiški receptai ar patarimai.
Mes kasdien mokomės statydintis į dvasinius namus – į Kristaus surinkimą, į Jo Kūną. Net jei apie tai retai susimąstome, mes neišvengiamai esame vieno Kristaus kūno nariai ir priklausome tam pačiam Viešpačiui bei vienas kitam. Todėl, kol laukiame savo Viešpaties, mes mokomės gyventi tarpusavyje meilėje taip, kaip mus mokė Viešpats. Apaštalas Paulius pirmiausia kreipiasi į parapijos vyresniuosius, bet ne vien į juos. Kiekvienas krikščionis Šventuoju Krikštu yra tapęs atsakingu už surinkimą, kaip vyskupai, kunigai, diakonai...
Statydinimosi į dvasinius namus – Bažnyčią – procesas itin įdomus. Todėl čia ne visada tinka žemiški receptai ar patarimai. Reikalinga kasdienė Dievo Žodžio išmintis, Šventosios Dvasios lydėjimas. Kitaip mūsų troškimas išpildyti tai, apie ką rašo apaštalas, yra neįgyvendinamas.
Kai kada save itin aukštai vertinantys ganytojai ir tikintieji, užuot kantrumu ugdę ir vedę artimus savo, juos sužeidžia, o neretai ir atstumia nuo Evangelijos. Todėl kas iš pamokymo, jeigu jis be meilės; kas iš perspėjimo ar sudraudimo, jei jis skamba ne kaip broliškas perspėjimas, bet kaip pikdžiugiško teisėjo nuosprendis; kokia nauda iš impulsyvių, kad ir gera siekiančių veiksmų, jei nėra kantrumo ir tame, kuo gyvenama, nepasitikima Dievu. Arba – kaip gali visa ištirti, jei pats neatsiveri Dievui, kad Jis tave pirmas ištirtų.
Todėl itin dažnai būtent tie tikėjimo broliai ir seserys, kurie nesijaučia patys darantys tikėjimo žygdarbius, savo gyvenimu paliudija Viešpatį ir padeda kitiems gyventi taikoje su Dievu. Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, kurie maldoje viską paveda Jam, o sunkumams, baimei ir skausmui užklupus, nenustoja pasitikėjimo – jie yra tie, kurie išpildo Pauliaus palinkėjimą salonikiečiams.
Ir tokių žmonių tikrai yra nemažai. Nors krikščionijoje, kaip ir visus kitur, ryškiausiai matomi aktyviausi vadovai arba tie, kurie ypatingai siekia visuotinio dėmesio. Ir nebūtinai iš pirmo žvilgsnio, o tik įsižiūrėjus, patyrus pastebimi tie, kurie kasdienybėje gyvena su Kristumi ir Jį liudija.
Močiutė, mokinanti ir auklėjanti anūkus, tėvas – vaikus, mokytojas – mokinius. Visur, kur su viltimi ir džiaugsmu griaunamos prieštaros tarp žmonių ir Dievo, visur, kur su meile parodomas Kristus ir pamokoma su Juo gyventi – ten pildosi Dievo Karalystė. Ir iš mūsų Viešpats nori, kad mes aktyviai išpildytume Karalystės tarnystę, kol Jis ateis. Ir pats Viešpats nesėdi kažkur kamputyje ir nežiūri žiovaudamas, kaip čia mes su Bažnyčia ir vienas su kitu vargstame. Priešingai – Jis yra Tas, kuris suteikia norą, jėgą ir pažinimą tarnystėje. Jis yra Tas, kuris suteikia viltį, kantrumą bei išmintį.
Linkiu, kad dar kartelį perskaitytume šios dienos Dievo Žodį ir prašytume, kad Viešpats leistų mums taip Jo laukti, kaip ragina apaštalas.
