Štai pasninkas, kokio aš noriu: nuimti neteisėtai uždėtus pančius,
atrišti jungo valkčius,
duoti laisvę pavergtiesiems,
sulaužyti bet kokį jungą,
dalytis su alkstančiu savo duona,
priglausti pastogėn vargšą ir benamį,
aprengti, ką pamačius, nuogą,
neatsukti nugaros saviesiems.
Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa,
ir tavo žaizda bus greitai užgydyta.
Tavo teisumas žengs pirma tavęs,
o VIEŠPATIES šlovė lydės iš paskos.
(Iz 58,6-9)
Gavėnios laikas susijęs ir su ypatinga dvasine nuostata, kai stengiamės iš savo gyvenimo pašalinti tai, kas musms trukdo būti ir gyventi su Kristumi. Neveltui Gavėnia prasideda Pelenų trečiadieniu.
Pelenai mums primena apie mūsų pačių gyvenimo trapumą bei laikinumą, ir trapumą visų dalykų, kuriuos mes turime šioje žemėje ir kurie neretai mums užgožia Evangeliją, kai pamirštame Kūrėtą ir tai, kad esame pašaukti būti Dievo vaikais.
Gavėnios laike nesunku įpulti į tam tikras pagundas. Pirmiausia – įsivaizduoti, kad pasninkais ir keliomis minutėmis daugiau maldų nei įprasta mes labai pradžiuginsime Dievą ir kad viso to reikia Jam.
Antra – lengva pasninką paversti tam tikra sudva
Iš čia ir pasninkas – mūsų menkos, bet vis dėlto ryžtingos valios pastanga prisiminti, kad mūsų gyvenimas nėra vien kūnas ir kraujas ir kad esame Dievo sukurtos ne tik kūniškos, bet ir dvasinės būtybės, kurių sielos dėl gyvenimo rūpesčių ir rutinos negauna tinkamo maisto.
Tačiau Gavėnios laike nesunku įpulti į tam tikras pagundas. Pirmiausia – įsivaizduoti, kad pasninkais ir keliomis minutėmis daugiau maldų nei įprasta mes labai pradžiuginsime Dievą ir kad viso to reikia Jam.
Antra – lengva pasninką paversti tam tikra sudvasinta dieta, kurios rezultatai matuojami ant svarstyklių, pamirštant, kam apskrtai skirtas šis laikas. Trečia – pernelyg uoliai užsiimti savo dvasinėmis paieškomis, susierzinant ir supykstant ant kiekvieno namiškio ar kito žmogaus, kuris mus drįsta „trukdyti“ ir taip „išblaško“ mūsų dvasinį nusiteikimą.
Dievas per pranašą Izaiją prabyla apie pasninkaujančius izraelitus, kurie apsivilkę ašutinėmis ir pasibarstę galvas pelenais lyg ir turėtų būti pavyzdys, kaip turėtų elgtis uolus religingas žmogus. Suprantamas uoliųjų stebėjimasis, kodėl Dievas niekaip neatsako į maldas. Juk atlikta visa, ko reikia. Bet Viešpats parodo tai, ką žmonės pamiršo: patį Dievą ir kitą žmogų.
Taigi ir mūsų Gavėnios laikas bus palaimintas ir vaisingas, jei išgirsime, ką kalba Dievas. Kaip? Įsiklausydami į Jo Žodį. Gavėnios laikas bus prasmingas, jei atgailaudami trokšime atleidimo už nuodėmes, apsileidimus ir beprasmiškai nugyventas valandas, dienas, metus. Šis laikas bus prasmingas, jei trokšime susitaikymo ir taikos su artimu savo ir pažvelgsime į kitą žmogų, kad ir visiškai nepažįstamą ir tolimą, kuriam reikia mūsų pagalbos, ne kaip į naštą ar vargą, bet kaip į patį Dievo mylimą kūrinį, Jo vaiką, kuris nėra mums svetimas, bet savas ir artimas Kristuje.
Juk ir mes buvome svetimi Dievui, bet Kristuje tapome Jam labai brangūs.
