Džiūgaukite dangūs!
Iš džiaugsmo šokinėk, žeme!
Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės!
Juk VIEŠPATS paguodė savo tautą,
pasigailėjo savo varguolių.
Bet Sionas sako: „Paliko mane VIEŠPATS,
užmiršo mane Dievas.“
Ar gali moteris užmiršti savo mažylį,
būti nešvelni savo įsčių sūnui?
Net jeigu ji ir užmirštų,
aš tavęs niekada neužmiršiu.
Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne;
tavo mūrus nuolat turiu prieš akis.
(Iz 49,13-16)
Izraelitai su liūdesiu žvelgė į save ir Šventąjį miestą Jeruzalę, dėl tremties nukraujavusią ir, regis, visam laikui praradusią buvusią garbę bei didybę. Daugelis mąstė, jog kadaise tautos nuodėmės buvosios tokios didelės, kad Dievas visam laikui nusigręžė nuo jos.
Tai nesvetima mintis ir mums. Ir mes kartais pagalvojame, ar mano kaltės nelėmė to, kad Viešpats tyli arba Jo pagalba pasirodo ne ten ir ne taip, kaip tikėtumės.
Ir čia per pranašą mums pirmasis prabyla pats Viešpats. Kristaus gimimo, mirties bei prisikėlimo šviesoje galime suvokti per Izaiją praneštų žodžių gylį.
Štai – visa kūrinija kviečiama džiūgauti, nes Viešpats guodžia! Mes, šiandien mąstydami apie savo dalią ar nedalią, esame raginami pamiršti gundančias mintis apie Dievo teismus bei rūstybę ir negalvoti, kad esame palikti.
Viešpats ateina guosti, atstatyti, gelbėti ne dėl mūsų gerumo, o todėl, kad Jis yra meilė.
Viešpats ateina guosti, atstatyti, gelbėti ne dėl mūsų gerumo, o todėl, kad Jis yra meilė. Kaip Kristus vieną kartą ir visiems laikams yra save paaukojęs už mus ir sugrįžęs į savo garbę, kad visiems viešpatautų, taip ir mes turime prisiminti, jog tai niekur nedingo – Jo, o drauge ir mūsų, pergalė yra tikra.
Viešptas mums primena motinišką meilę, kuri neapleidžia kūdikio, kartu užtikrindama, kad, nors žmogiškoji meilė yra netobula ir būna motinų, kurios savo vaikelius pamiršta, bet štai Jis niekuomet nepalieka tų, kuriuos pamilęs.
Kalbėdamas apie Jeruzalės sienas, Jis kalba ne tik apie gynybinius įtvirtinimus, bet ir žmonių gyvenamuosius namus, vietą, kur jo mylimieji gyvena, triūsia, kuria; Jis nurodo ir į mūsų gyvenimus, į mūsų namus. Kaip rūpestingas architektas, pasitiesęs ant darbo stalo mūsų namų planus, nepraleidžia nė vienos detalės, kad viskas būtų tobulai išpildyta mūsų gyvenimuose.
Viešpats rodo į savo rankas – „štai tave įrašiau į savo delnus“. Kryžiaus vinimis mūsų vardai buvo įrašyti Jo delnuose amžiams. Ir nors Jo atminčiai palaikyti jokių regimų ženklų nereikia, Jis kalba mūsų kalba, kad pažiūrėjęs į savo rankas, Jis visuomet atsimins mus.
Taigi, mes, visa krikščionija, gyvename pasaulyje ir pasaulio ritmu bei laiku, bet kartu visiškai kitaip matome savo gyvenimus – kad mūsų laikas, galimybės, keliai nėra atsitiktinumų grandinė, bet Viešpaties širdyje esantis gyvenimas.
Pasak kai kurių filosofų, dabarties pasaulio vienas skiriamųjų bruožų yra chaosas. Kokia mūsų vieta ir prasmė chaose? Kur mūsų vertybių vieta, kai vertybių iš esmės atsisakoma?
Būkime ramūs. Chaosas – pasaulio sieloje, bet ne Dievo mintyje, ne Jo širdyje. Todėl džiaukimės, kad galime išlydėti metus ir pasitikti Naujuosius tvirtai pasikliaudami Dievu ir žinodami, kad mūsų gyvenimai Jam yra svarbūs, brangūs ir Jo norimi bei mylimi.
