Tos pajamos, aišku akumuliuotos, atsispindėdavo per asmens įgytą turtą ir tuomet pirmąkart nuo jų priskaičiuojamas mokestis. Teoriškai nekilnojamojo turto mokestis gali atlikti keletą funkcijų: fiskalinę (papildomas lėšų šaltinis vietos, ar centrinės valdžios biudžetui), urbanistinę (norint sumažinti gyventojų tankumą didmiesčiuose ir pritraukti į periferinius regionus) ir rinką reguliuojančią – toks mokestis įvestas nekilnojamojo turto rinkos bumo metu, sumažintų akstiną spekuliuoti.
Tačiau pastarojo sverto nebuvo imtasi 2005–2007 m., kuomet būsto kainos kilo kone sparčiausiai Europoje. Šio mokesčio fiziniams asmenims įvedimas karštligiškai ieškant papildomų lėšų šaltinių skylėtam biudžetui lopyti – per menka priežastis kelti įtampą visuomenėje. Jau pats Finansų ministerijos deklaruojamas tikslas „užtikrinti, kad mokestį mokėtų tik labiau pasiturintys (t.y. daugiau ar santykinai brangesnį nekilnojamąjį turtą turintys) gyventojai“ nėra korektiškas.
Nes kažkodėl gyventojai į labiau ir mažiau pasiturinčius skirstomi pagal sukauptą turtą (neatsižvelgiant į dabartinę jų finansinę situaciją), o ne pagal gaunamas pajamas, iš kurių mokestis turės būti mokamas. Vertinant Lietuvos gyvenamąjį fondą, yra bent keletas pavyzdžių, kur įvedus nekilnojamojo turto mokestį kiltų socialinė įtampa. Lietuvos negalima šiuo požiūriu lyginti su senomis rinkos ekonomikomis, kur dėsniai ir taisyklės seniai nusistovėję. Tuo tarpu mes iš sovietmečio epochos esame „paveldėję“ daugybę neefektyvių didelio ploto nuosavų namų, kurių savininkai, juos statę prieš dešimtis metų, šiuo metu jau yra pensininkai.
Toks turtas nelikvidus ir jo pasikeisti į kuklesnį būstą beveik neįmanoma, automatiškai kyla apmokestinimo išimties poreikis. O kai aplink mokestį pradeda pumpuruotis išimtys, sudėtingėja administravimas. Antra, lūžis Lietuvos ekonominėje konjunktūroje po Nepriklausomybės atkūrimo iš principo pakeitė šalies būsto verčių žemėlapį ir perklijavo prestižo „etiketes“. Tad vėlgi mokestį gali tekti mokėti jau nebepajėgiantiems.
Apibendrinant, kad ir kokia iš siūlomų gyvenamojo nekilnojamojo turto mokesčio alternatyvų būtų pasirinkta, vargu ar šis mokestis galėtų Lietuvoje veikti efektyviai. Arba tai bus nelankstus biurokratinis darinys su daugybe išimčių, arba bus nesunku to mokesčio išvengti. Lietuvoje yra užtektinai fiskalinių svertų, kuriais galima būtų pasiekti norimo pajamų padidinimo efekto. Nederėtų „naktine“ pramintos mokesčių reformos klaidų „taisyti“ neišbandytomis skubotomis naujienomis, kurios gali turėti iš anksto nenumatytų padarinių.
