Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Paulius Jurkevičius: 2018? Dainų šventės kotleto ir „sveiko“ margarino metai

Kiaurus metus, kiekvieną šeštadienio vakarą jums bylojau apie gamtos, o gal netgi paties Dievo prisakytą, visiems privalomą stalo ritualą. Nes taip sutverta: valgome tam, kad būtume. Įvairiai valgome, įvairiai ir esame. Taigi, kaip mes valgėme, kaip buvome?
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Šių metų idėja – naujas mitybos ir sveiko gyvenimo būdo algoritmas, kurį sugalvojau ne aš, manau, ir ne jūs – skaitytojai. Sugalvojo kažkas... Todėl metai prasidėjo nuo svarstymo, kas esi ir kaip tave paveiks naujasis algoritmas. Sausio mėnesį rašiau: „Alkoholio klausimas yra sprogmuo, kuris baigia išsprogdinti eilinių žmonių kasdienybę. Einame prie to, kad nebus politinių partijų, bus tik dvi gyventojų stovyklos – A) alkoholikai, B) abstinentai. Vidurio nebus, jeigu tik A) išsižioja sakyti „vynas“, B) stovykla girdi: „Alkopramonės vergas“...

Rezultatai? Vienas italas man pasakojo anekdotą: įvažiuojant iš Latvijos į Lietuvą klausiame gido – kuo skiriasi šios dvi panašios šalys? Atsakymas: viena yra normali, o kitoje šeštadienį žmonės stoja eilėn. Viena – normali, o kitoje plėšomi žurnalai. Nors šiaip – prokurorai ir po 2018 sausio 1 dienos išgėrę įkliūva...

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Iš užsienietiškų leidinių iškirpta alkoholio reklama
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Iš užsienietiškų leidinių iškirpta alkoholio reklama

Vasario mėnesį išniro skaitmeninis algoritmo pavidalas: „Mūsų nacionalinę maisto politiką apibūdina skaičius, kurį garsiai pasakė Jurbarko ligoninės vyriausiasis gydytojas – 3,68“. Trys eurai šešiasdešimt aštuoni centai skirti: ligonio pusryčiams, pietums, vakarienei, logistikai, algoms, pelnui, mokesčiams, dar kažkam. Šio skaičiaus ir jo kulinarinės išraiškos nemato niekas, išskyrus užkampio ligoninės pacientus. Nemato diplomatinis korpusas, Europa, deleguotas eurokomisaras sveikatai, prezidentūra ir pretendentai į ją, partijos, seimas. Sveikatos ministras pamatė, o tada naujienų portalus užliejo sasiskų ir batono vaizdeliai. Visi pamatėme... Bet jeigu vėl tas fotosesijas iš ligoninių pakartotume? Manote, ten būtų haute cuisine patiekalų albumai? Tikrai?

Kovą bandžiau aiškintis: kodėl žmonės eina pas dietologą? Jeigu pas dietologą einate kaip pas nagų dizainerį ar depiliacijų specialistą, – tada būkite gražūs ir to jums užteks. Apie galingai liesinančios ketoninės dietos sudegintus inkstus pasikalbėsite su nefrologu. Norite būti gražūs čia ir dabar? Būsite. Nes viskas prasideda nuo neapykantos maistui. Sūriams, kumpiams, lazanijai. Prarastajai skonio kartai rekomenduoju siųsti velniop dietas ir mitybos guru. Nes jeigu tavęs imasi kietas mitybos guru, o kietas mitybos guru pirmiausiai yra kietas psichologas, niekur tu nesidėsi, žmogau – tapsi tuo kaulėtu zombiu, apie kurį praneša žurnalų rubrikos.

Pasakyk man, kaip valgai kelionėje ir aš pasakysiu, kas esi, – balandį kalbėjomės apie tai, nes artėjo kelionių sezonas. O esi apsidraudėlis arba avantiūristas. Pirmiesiems nereikėtų judintis iš susigulėjusios mitybinės trajektorijos „kvartalo prekybcentris – virtuvė – greito maisto užkandinė“. Bet kartą per metus atsitinka tai, kas neturėtų atsitikti – apsidraudėliai nusprendžia išklysti iš „tvarkingo“ maisto trajektorijos. Renkasi viešbučio paketą „viskas įskaičiuota“, bet nenurimsta, nes neranda forumuose atsakymo į klausimą, ar pusryčiams tikrai įskaičiuota kiaušinienė. Tokie apsidraudėliai įsivaizduoja, kad jie kažkur iškeliavo...

Gegužę Lietuvoje pasikeitė žemės ūkio ministras. Todėl suskubau surašyti: pone Giedriau Surply, mano – beveik eilinio valgytojo prašymas: nepamirškite – žemės ūkio ministerija yra iš esmės maisto ministerija. O maistas gaminamas tam, kad žmonės jį valgytų. O ką dabar valgo žmonės? Paskaitykite FB komentarus: valgo gražiai įvyniotą šlamštą. Dar buvo toks prašymas: atvažiuokite į Druskininkus. Ne, ne į prabangių SPA vonias, ne į masažų kabinetus. Atvažiuokite į sūrininkų dienas, pasilabinkite su tais, kurie galėtų būti mūsų sūrininkystės vėliava, tais lietuviais, kurie savo rankomis daro ne pieno biznį, o sūrius – skonio grynuolius. Atvažiavo. Pasveikino. Ačiū.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Giedrius Surplys
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Giedrius Surplys

Birželio tema buvo ši: mūsų vaikų širdis ir arterijas valdžia valys Kranausko supermagarinu. Tai toks keletą kartų perdirbtų žaliavų pramoninis dirbinys. Jis yra super, nes: a) nehidrintas, b) be cholesterolio, c) neriebus, d) vitaminizuotas, e) skanus. „Dėl skonio nesiginčijama“ – tai mėgstamiausias idiotų posakis šalyje, kurioje visi turi savo skonius. Kuo ir norėjo pasinaudoti margarino partija. Ji manė: pavarysime reklamos masiškai, ir niekas nebenorės ginčytis, ar margarinas yra skanus. Pavarė. Bet šįsyk neišdegė. Šįsyk sviestas nugalėjo. Tai buvo viena šviesiausių 2018 – ųjų maisto žinių!

Na, o paskui, – liepos mėnesį – šimtmečio Dainų šventė. Virš kurios iškilo kotletas, pamenate? Ir aš desperatiškai klausinėjau, ar turiu teisę apie tai kalbėti, nes moralistai sakė, kad turi išskirtinę teisę į pakylėtą dvasingumą, kurį tas prakeiktas kotletas sušiko. Šiek tiek prasigurmaninę piliečiai piktinosi: šimtmečio Dainų šventė tapo įrodymu, jog maisto srityje valstybė galėtų švęsti penkiasdešimtmetį, ne daugiau. Manau, jie teisūs. Neteisūs gal tik tie, kurie eina kebabų. Bet palaukite, – juk tai mūsiškė prarastoji karta, nacionalinės maisto politikos rezultatas. Todėl nesiryžau ir jų teisti.

Rugpjūtis. Vasaroju Lietuvoje, ir tokia štai mintis neduoda ramybės: kas galėtų teisingai įprasminti mūsų maisto kasdienybę? Ačiū Dievui, – pamačiau juos – maisto lyderius iš arti. Žmones, produktus, reiškinius, kurie galėtų mus ištempti iš pramoninio maisto pilkumos. Tarkime, Mantas Bakšys su žmona Lina Švenčionių rajone, Laužėnų kaime turi šeimos sūrinę. Jų darytas minkštas žalio (šviežio – nepasterizuoto) pieno sūris „Ožka pataluose“ nacionaliniame Sūrių festivalyje laimėjo „Grand Prix“. Klausiau, ar Švenčionių meras pasitiko laureatą su lauru vainiku? Atsakymo nebuvo.

Bet atėjo rugsėjis, ir vėl – perversmas be ceremonijų. Tai, kas dėl įvairių priežasčių kaupėsi dešimtmečiais, o gal ir šimtmečiais buvo sutvarkyta vienu ministerijos įsakymu. Skubos tvarka išbraukiama, uždraudžiama, sukalkuliuojama – štai ji, naujoji maisto edukacija mokyklose. Perskaičiau ministro įsakymą dėl vaikų maitinimo organizavimo. Apie edukaciją ten nė žodžio. Apie tai, kad baigdamas mokyklą mokinys turėtų solidų gastronomijos žinių bagažą apie maistą, apie skonį, apie lietuviškas kulinarines tradicijas, apie gebėjimą suprasti ir teisingai išsirinkti maisto produktus, apie sudėtingą maisto įvairovę. Apie visa tai ten parašyta tiek: 0.

Perskaičiau ministro įsakymą dėl vaikų maitinimo organizavimo. Apie edukaciją ten nė žodžio.

Spalio mėnesį rašiau apie reiškinį, kuris pulsuoja pakeliui į dangų. Vilniaus tarptautinis oro uostas yra tragikomiškas maisto bazaras, kuriame atsiduri prieš skrydį. Jame esi, valgai, geri ir mąstai: Where am I? Wo sind sie? Dove sono? Paklausite: o kodėl angliškai, kodėl vokiškai arba itališkai? Viskas labai paprasta: valgydamas VNO restoranuose nustoji būti Lietuvoje. Čia toks maistas, kuris tave suvalgo, suvirškina ir apdoroja globalumo sekrecijos sultimis, ir nė pats nepajunti, kaip praeina noras kalbėti ir mąstyti lietuviškai.

Lapkritį aiškinausi, kodėl sąvokų samplaika „dietologas – žarnyno valymai“ yra tvirtai prigijusi, ji tiesiog sėdi ant liežuvio galo ir laukia. Jeigu žmonėse tokie dalykai prigijo, jeigu yra taip, kad kardiologas šveičia žarnas, ginekologas pasakoja apie širdį, bronchitų specialistas aiškina apie kremą raukšlėms lyginti ir t.t., tai čia jūsų – licencijuotų arba pusiau licencijuotų dietologų problema, o ne mūsų.

Gruodis – dovanų metas, o mano dovana buvo ši: skonio pamokos Vilniaus mokyklų mokiniams. Aiškinau kaip išmokti to, ko mokykloje nemoko. Skonio pradžiamokslį išėjome per keletą minučių – klasėje. Liepiau iškišti liežuvius – galingus, supergreitus skonio kompiuterius, kuriuos visi turi, bet ne visi jų klauso. O paskui ragavome ir analizavome skonio pojūčius!

Matote, kiek visko šįmet nutiko mūsų užstalėje? Sielų chirurgas A.Čechovas irgi panašiai mąstė: „Atrodo nieko ypatingo neveikiame, tik pietaujame, o tuo metu dėliojasi mūsų likimas...“ Linkiu turiningų ginčų dėl skonio ir 2019 – aiasiais!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Ekspertės: moterų investavimo rezultatai – geresni, ko reikėtų pasimokyti vyrams
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Reklama
Kam ir kada reikalingi saulės akiniai ir dirbtinis akių drėkinimas
Užsisakykite 15min naujienlaiškius