Spręskite patys. Kubinis metras geriamo vandens kainuoja maždaug 1,60 euro. Dalijame iš tūkstančio ir turime beveik nieko nekainuojančią vertybę: 1 litras geriamojo vandens kainuoja 0,0016 euro. Beveik nulis eurocentų, kone apskritas nulis lietuviškų centų. Į tą apskritą įdėkite tris griežinėlius citrinos, na gerai – visą trečdalį citrinos, tai kainuos maždaug 0,06 euro. Įpilkite į ąsotį litrą beveik nieko nekainuojančios vertybės, trečdalį citrinos ir parduokite už 1 eurą. Uždirbsite 0,94 euro.
Ir tada jau galime be didelio jaudulio ir rankų drebėjimo sušnibždėti: joks alkoholio prekybinis antkainis neprilygs pelnui, kurį daro litras vandens su trečdaliu citrinos – 1600% su pliuso ženklu. Apie tokį negražų skaičių nesapnavo net Jacko Londono herojus, vežęs į Aliaską aukso ieškotojams šviežių vištos kiaušinių – prisimenate apsakymą „Tūkstantis tuzinų“?
Įpilkite į ąsotį litrą beveik nieko nekainuojančios vertybės, trečdalį citrinos ir parduokite už 1 eurą. Uždirbsite 0,94 euro.
Aš didžiuojuosi Lietuvos restoranininkų verslumu. Prancūzams ir italams teks gerokai pasitempti. Arba tiesiog pertvarkyti naftalinu kvepiantį požiūrį į pinigus, į klientą, į vandenį.
Paryžiuje nueinu į vidutinio lygio restoraną, atsisėdu prie stalo ir ištariu magišką formulę „Une carafe d‘eau, s'il vous plaît“ – man, prašyčiau, ąsotį vandens. „Garçon“ – padavėjas siūlo man butelaitį šalto „Vittel“ už 5 eurus, bet aš su šypsena atsakau, kad tai ne mano mineralizacijos vanduo, tada jau šypsosi „garçon“, jis supranta, kad nenoriu išleisti tų penkių eurų, bet vis tiek atneša ąsotį su vandeniu iš krano. Nes aš žinau: tai mano – restorano kliento – prigimtinė teisė. Ir padavėjas žino, kad aš tai žinau. Paryžiuje su prigimtinėmis teisėmis geriau nejuokauti.
Tai čia ten – Paryžiuje. Mūsų prigimtinė teisė yra teisė į grožį. Į spalvas, į formas ir į gudrybes. Nes vanduo ilgą laiką buvo pernelyg neįdomus, kad mes jį gertume: nekvepia, neturi nei skonio, nei spalvos. Iš šulinio kažkada vandenį gerdavo tik kaimiečiai. Norite restorane pasirodyti kaimiečiais? Nenorite. Nenori jais pasirodyti ir patys kaimiečiai. Todėl paprastą vandenį be optinių ir aromatinių dekoracijų geria tik arogantiški tipai. Jiems vieta nebent Paryžiuje.
Greičiausias internetas, švariausias vanduo ir didžiausias pasaulyje pigiausio vandens antkainis restorane.
O Lietuvoje tuo tarpu lyja, upės tvinsta, ir to produkto – gėlo vandens nėra kur dėti, matome ryškų perteklių giluminio, požeminio, mineralinio. Nors semk kibirais, cisternomis ir dėk 1600 % antkainį. Jeigu šią Apeninuose beprotiškai karštą vasarą kas nors nutiestų gėlo vandens vamzdį į Romą, kurioje baigia išsekti geriamojo vandens atsargos ir jau kalbama apie vandens normavimą, – Roma pasakytų ačiū. Gal dar ir sumokėtų. Gal dar ir neblogai sumokėtų. Kol kas buvusios imperijos sostinėje labai trūksta vandens, labai karšta, labai kamuoja troškulys. Bet stiklinę vandens visur – baruose ir restoranuose gausi. Nemokamai.
Neseniai skaičiau jaudinantį restoranų valdžios požiūrį į tą produktą iš krano: „Mes pabrėžiame, kad Lietuvoje turime bene švariausią geriamą vandenį. Geriamas ir švarus vanduo bei greitas internetas yra du mūsų privalumai“. Super! Pridurkime ir trečiąjį privalumą: greičiausias internetas, švariausias vanduo ir didžiausias pasaulyje pigiausio vandens antkainis restorane. Apie prigimtinę paryžiečių ir „civis romanus“ (lot. Romos pilietis) teisę mes šįsyk mandagiai patylėsime. Mes šį durną ir nemokamą etapą jau pergyvenome.
Šią savaitę Romoje kamantinėjau garsų restorano šefą Oliverį Glowigą: „Šefe, ar atnešate klientui ąsotį nemokamo vandens?“ Dvi „Michelin“ žvaigždes Italijoje užsidirbęs vokietis atsakė: „Kaip čia pasakius?.. Neskubu... Pirmiausiai pasiūlau gero mineralinio vandens butelį“. Toliau neduodu ramybės: „O jeigu vis vien norisi paprasto, iš krano?“ „Tai tada atnešu...“ Man dar rūpi dekoracijų klausimas: „O citrinų ar kitų citrusų įmetate?“ O.Glowigas žiūri į mane tarsi kažko nesuprasdamas: „Klausykite, čia pas mane ne SPA centras, kad užsiimtume klientų skrandžių plovimais. Čia restoranas...“
Va toks buvo pokalbis Romoje su virtuvės šefu – dviem „Michelin“ žvaigždėm. Dieve, padaryk, kad išgirstų jį mūsiškiai pretendentai į žvaigždes! Padaryk taip, kad lietuviško mineralinio vandens gamintojai nepasiduotų vandens kičo invazijai! Kad neleistų naudoti brendinių ąsočių su mineralinio vandens logotipais citrinoms rauginti. Kad pratintų nelabai ilgai gyvenančių piliečių valstybę gerti, gerti, gerti ir nebijoti šito baisaus žodžio. Ir dar, prašau – padaryk taip, kad vanduo iš krano su tropinių vaisių fantazijomis nekainuotų daugiau negu mineralinio vandens butelis, nes dabar jau prie to beveik esame pavojingai priartėję.
Šiek tiek iš toliau aš matau blogai geriančius dešimtmečius ir labai blogai geriančius penkiasdešimtmečius. Kaip gers šiandienos dešimtmečiai tapę penkiasdešimtmečiais? Šis klausimas – be atsakymo, nes vandens negeria nei dešimtmečiai nei penkiasdešimtmečiai. Nes yra didelis prekybos centras, pilnas spalvotų gėrimų skirtų pakeisti jūsų vaiko vandenį. Ir tie gėrimai anksčiau ar vėliau jį pakeis, o greičiausiai – jau pakeitė ir išstūmė.
Visi gėrimai, išskyrus vandenį, keičia maisto skonį. Kažką prideda, kažką atima. Visi gėrimai, išskyrus vandenį, kėsinasi į jūsų ir jūsų vaiko sveikatą. Visi gėrimai, kokie šventi jie bebūtų, kėsinasi išstumti vandenį. Todėl būtų geriau, būtų labai gerai jeigu vaikas patikėtų, koks mielas ir geras gėrimas yra vanduo. Nes priešingu atveju jūsų vaikas taps braškių – bananų nektaro, balinto kavos skonio gėrimo ir kitokių skystų bakchanalijų nuolatiniu vartotoju.
Priminsiu: Lietuva kol kas yra vienintelė šalis, kuriai teko įstatymu uždrausti energinius gėrimus nepilnamečiams. Neklauskite, kodėl. Viskas pakankamai paprasta: tuo lemiamu momentu, kai jūsų vaikas pasakė „noriu gerti“, jūs ištiesėte kažką skysto, skanaus, spalvoto, saldaus, gazuoto.
Perskaitę šį tekstą nedelsdami pradėkite vandens edukaciją. Ir, žinoma, rodykite pavyzdį. Kai jums pasiūlys ąsotį vandens su ananasais, imbierais, kiviais ir agurkais, jūs netgi neklauskite šio dievų nektaro kainos. Pareikalaukite žymiai daugiau: „Atneškite man vandens iš krano, bet auksiniame ąsotyje“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Restoranų elitas ir kebabingoji jo priešingybė
