Valstybė neišgali pasirūpinti pačiais silpniausiais savo nariais, tais, kurie velka sunkiausią naštą, dirba juodžiausius darbus, kad kostiumuoti vyrai ir suknelėtos damos galėtų vaikščioti švariomis gatvėmis, pirkti išpuoselėtose parduotuvėse ar mėgautis greitomis ir kokybiškomis įvairiausiomis paslaugomis.
Valstybė neišgali pasirūpinti ir tais, kurie sukūrė ją. Kurių dešimtmečiai sunkaus darbo virto gerais keliais, patogiais miestais, dirbamais laukais. Tais, kurie jau nebegali savo rankomis savęs išlaikyti, bet gyveno tokiu nedėkingu laiku, kad negalėjo sukaupti atsargų solidžiais įnašais privačiuose pensijų fonduose ar pelningai dirbančių įmonių akcijomis.
Tai ką gi išgali mūsų valstybė? Ne tiek ir mažai: pasirūpinti tais, kurie turi mažiausiai sąžinės, kurie ne tik suduria galą su galu, bet iš to pertekliaus dažnai ir nesuranda, kur tų galų galai.
Po Konstitucinio Teismo verdikto valstybė grąžino neteisėtai nurėžtus atlyginimus gerai apmokamiems valstybės tarnautojams, teisėjams, direktoriams ir jų pavaduotojams, nes iš jų per krizę buvo atimta neproporcingai daug. Pavyzdžiui, iš uždirbančio 7000 litų – net 1000 litų, o iš uždirbančio 2000 litų – tik 100 litų. Neteisybė.
O nuo sausio grąžins ir visiems likusiems gerai uždirbantiems – Seimo nariams, ministrams ir kitiems, kurie iki krizės taip gerai dirbo, kad per krizę neliko pinigų net pensijoms. Jie nukentėjo, todėl jiems turi būti atlyginta.
Kad teisingumas triumfuotų iki galo, daugiau nei tūkstantis valstybės tarnautojų ir teisėjų, tarp jų – net valstybės kontrolierė G.Švedienė, kreipėsi į teismą, kad iš Lietuvos valstybės jiems būtų priteistas nuo 2009 metų susidaręs nesumokėtas darbo užmokesčio skirtumas. Nėra jokių abejonių: teismas priteis jiems sumokėti tuos skirtumus, nes Lietuva juk teisinė valstybė.
Ką gi išgali mūsų valstybė? Ne tiek ir mažai: pasirūpinti tais, kurie turi mažiausiai sąžinės.
Kiek ten susidarys? Daugiau nei milijardas litų. O jei dar kreipsis ir likusieji – bus dar vienas milijardas.
Daugiau nei su kaupu, kiek reikėtų pakelti apgailėtinas slaugytojų, kultūros darbuotojų, mažiausiai apmokamų valstybės tarnautojų algas ar bent jau grąžinti nurėžtas pensijas. Bet šių pinigų varguoliams nėra ir nebus, kol nepriteis teismas.
Kai teismas paskelbs, jog geriausiai apmokamiems valstybės tarnautojams bei teisėjams reikia grąžinti 2009 m. iš jų neteisėtai atimtus pinigus, išeis taip, kad brangiausiai apmokamiems biudžeto išlaikytiniams krizės tarsi ir nebus buvę.
Jiems už krizės nepatogumus bus sumokėta po ketverių metų. Centas į centą. Graužkite iš apmaudo nagus visi, kurie dirbate privačiame sektoriuje. Arba paduokite savo darbdavius į teismą, o gal anas ims ir pateiks staigmeną: tokio ir tokio UAB savininkas per daug nurėžė algas savo brangiausiems vadybininkams, todėl dabar jas reikia grąžinti „visa apimtimi“ ir dar su palūkanomis už patirtą moralinę skriaudą.
Konstitucinio Teismo sprendimas Lietuvą padalijo į dvi dalis: valdišką ir likusią. Valdiška Lietuva nepatiria jokių krizių, o jei užeina sunkmetis, vėliau susigrąžina viską, ko laikinai buvo netekusi. O likusi Lietuva per sunkmetį praranda tiek, kiek reikia, kad valstybė nepaskęstų, o kai sunkmetis praeina, ne tik nieko neatgauna, bet dar ir sumoka kompensacijas valdiškai Lietuvai.
Seimo pirmininkė L.Graužinienė, gėdindama per teismą savo pinigų iš valstybės pareikalavusią valstybės kontrolierę G.Švedienę, virkavo, kad ji elgiasi pagal įstatymus, bet ne pagal sąžinę, nes negalima reikalauti kompensacijų iš valstybės, kol negrąžintos pensijos. Bet nėra ko virkauti. Nuo sausio 1-osios ir L.Graužinienės alga išaugs dviem tūkstančiais litų, bet ji, žinoma, nieko negali padaryti, tik skėstelti iš apmaudo rankomis: toks įstatymas.
Toks įstatymas, tokia pagal jį surėdyta Lietuva. Taip surėdyta, kad tuos, kurie neturi sąžinės, įstatymas gina visa savo galia, o tie, kurie sąžinę turi ar yra reikalingi pagalbos, įstatymo galią mato tik per televizorių kaip serialą apie gyvenimą, kuris kažkur yra gražus ir laimingas, bet niekada nebus toks čia, šiapus ekrano.
