Kodėl mes išrenkame tuos, kurie nuvilia? Ir patikime tais pažadais, kurie niekada nebus įgyvendinti?
Ar ne todėl, kad įsivyravusi priešrinkiminė norma – pažadų dalijimas, jų klausymas ir net žurnalistų klausimai dažniausiai formuojami taip, kad politikai turėtų progą išsakyti savo pažadus? Ir pagal išgirstus pažadus, viešųjų ryšių triukus priimami sprendimai.
Viešoje erdvėje nepelnytai mažai reikšmės teikiama grįžtamajam ryšiui. Jis tarsi pamirštas, išstumtas. Tokia anomalija šiandien egzistuoja mūsų politikoje. Galima tik spėlioti, kur tai nuves.
Jei versle nėra grįžtamojo ryšio su klientu – anksčiau ar vėliau ištinka bankrotas, nes yra daugybė konkurentų, kurie pasirengę vartotojo poreikius atliepti geriau. Todėl verslininkai taiko įvairius metodus aiškindamiesi, kokie klientų lūkesčiai, kaip galima juos geriausiai patenkinti, skiria tam nemažai lėšų. Reklama, nežinant tikslinės auditorijos poreikių arba juos ignoruojant, tėra pinigų švaistymas.
Rinkėjų pasyvumas bei trumpa atmintis leidžia jiems jaustis nekontroliuojamais, savo klaidas paversti pergalėmis.
Kai šeimoje trūksta grįžtamojo ryšio, pagarbos, įsiklausymo į vienas kito lūkesčius ir noro juos atliepti, visus konfliktus bandant glaistyti neįgyvendinamais pažadais – tikėtinos skyrybos arba pragaru virstantis gyvenimas.
Demokratija – ne išimtis. Ir panašu, kad šiandien Lietuvoje ji pamažu netenka vieno svarbiausių savo požymių – grįžtamojo ryšio.
Prisiminkime, vakarietiškos demokratijos ištakos ir centras – agora, piliečių susirinkimas, kur kiekvienas gali pasisakyti ir būti išgirstas. Kur viešai dėstomi ne tik pažadai, bet ir atsakoma į pačius nepatogiausius klausimus.
Taip antikiniame pasaulyje buvo užtikrinami du svarbūs dalykai: politikai girdėdavo piliečius ir jų problemas, lūkesčius iš pirmų lūpų – taigi, matydavo neiškraipytą realybę, o piliečiai galėdavo reikalauti politikų atskaitomybės, kaip jie susidoroja su jiems pavestomis užduotimis. Politikas – čia savo bendruomenės tarnas ir atstovas, kuris renkamas tol, kol sėkmingai tvarkosi su liaudies jam pavestomis užduotimis.
Natūralu, kad postmoderniame pasaulyje agora tampa kitokia. Tautos susirinkimus keičia rinkimai, yra įvairios atstovavimo ir valdymo institucijos. Rinkėjai nuo politikų atitolsta, tačiau esminis klausimas: ar išlieka tie patys principai – demokratijos principai?
Dar – nekaltumo prezumpcija, kuri reiškia pozityvų požiūrį į kiekvieną. Esi nekaltas, kol nepadarei nusikaltimo ir teismas jo neįrodė, todėl gali drąsiai reikšti savo mintis.
Jei rinkimai dar vyksta vadovaujantis principu, kad laimi surinkę daugumą balsų, tai apie atskaitomybę rinkėjams ir pagarbą bei toleranciją pralaimėjusiems vis dažniau pamirštama.
Taip, politikai važinėja į susitikimus su rinkėjais, įvairius renginius bei minėjimus, į socialinius tinklus kelia tai liudijančias nuotraukas, kai kurie net išleidžia naujienlaiškius ar lankstinukus, kur sudėlioja paukščiukus ant nuveiktų darbų sąrašo. Taip jie supranta grįžtamąjį ryšį – parodysiu, kur buvau ir ką veikiau.
Tačiau juk svarbu ne kur ir kiek kartų jie lankėsi, ne kiek įstatymo projektų parengė, bet ar visa tai darė įgyvendindami prieš rinkimus duotus pažadus? O gal juos laužydami?
Rinkėjų pasyvumas bei trumpa atmintis leidžia jiems jaustis nekontroliuojamais, savo klaidas paversti pergalėmis bei daryti ne tai, ką žadėjo, o tai, ką sutarė su kitais išrinktaisiais mainais į kokį nors postą ar sąrašo numerį rinkimų biuletenyje. Nes politika iš tarnystės tampa užsiėmimu. Pragyvenimo šaltiniu. Kartais ne rinkėjų, bet verslo grupuočių interesų atstovavimu.
Štai šviežiausia aktualija: daug atgarsio visuomenėje sulaukęs Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Vienas jo rengėjų R.Karbauskis šiandien jau teikia šio įstatymo pataisas. Dalis rinkėjų džiūgauja – gelbėtojas taiso įstatymo spragas. Tačiau pamiršta, kad jis irgi buvo vienas tų, kurie teikė tą įstatymą. Štai ir įstatymų leidėjų darbo kokybė.
Ar valdžia ir piliečiai tebesusitinka sąlyginėje agoroje, ar valdžios atstovai jau įsiropščia į Olimpą, iš kurio jau nedaug ką įžvelgia?
Ar bandėte kada savo Seimo nariui siųsti užklausą apie kokį nors jo parengtą įstatymą? Arba pareikalauti išdėstyti argumentus, kodėl balsavo už jums aktualų įstatymą taip, kad vykdo priešingą politiką nei žadėjo priešrinkiminiuose pažaduose? Savivaldybės politikui įrodyti, kad europinių fondų lėšos naudojamos netikslingai, prieš bendruomenės interesus? Tikėtina, kad gausite biurokratinį atsirašinėjimą, kaltinimą opozicijai, bendrapiliečiams, tik ne klaidos pripažinimą, jos taisymą ar garbingą atsistatydinimą, nes vykdyti pažadų nepavyksta.
Susikompromitavusį, nusikaltusį, apsimelavusį Seimo narį iš Seimo turėtų pašalinti kiti tautos atstovai, jei jis neturi sąžinės pats. Žinoma, jei tik jie atstovauja rinkėjams. Tačiau jie tai daro itin retai.
Nes įvairių procedūrų saugomi įsivaizduoją esą Olimpe, o ne agoroje. Jie tapatinasi vieni su kitais, bet ne su tais, kurie juos rinko, antraip tokie veikėjai kaip A.Skardžius jau senokai turėjo būti palikęs Seimo salę, o tokie ministrai kaip J.Petrauskienė ir L.Kukuraitis atstatydinti jau po pirmųjų jų kuruojamas sritis sukrėtusių fiasko.
Apgailėtina, kad J.Petrauskienę iš kėdės išvertė mokytojų streikas, o ne gėda dėl vyro verslo reikaliukų ar mokslo metų prailginimo nesėkmė.
O štai L.Kukuraičio, kuris viešai pasigyrė, kad iki tapimo politiku gyveno paremiamas tėvo verslininko ir šeimos meniu priklausė nuo akcijų parduotuvėse, ko gero, taip lengvai nei sąžinės balsas, nei visuomenės spaudimas iš kėdės neišvers.
Beje, atsistatydina bent kiek savigarbos turintys politikai ne tik tada, kai sistemoje kyla betvarkė, bet ir tada, kai mato, jog sėkmingai dirbti ir įgyvendinti Vyriausybės programoje nubrėžtų tikslų nepavyks, nesvarbu, dėl lėšų stygiaus ar darbuotojų kompetencijos stokos.
Kai ne daugumos piliečių valia diktuoja valdžiai, kaip elgtis, bet valdžia iš viršaus nuleidžia savo sprendimus daugumai – demokratija išsigimsta ir pamažu virsta oligarchija arba despotija – nelygu grupė žmonių ar vienas sutelkia galią savo rankose.
Jis ar jie tada sprendžia, o sprendimų įgyvendinimas remiasi ne daugumos piliečių pritarimu, bet represinių ir jėgos struktūrų parama.
O kaip Lietuvoje? Ar valdžia ir piliečiai tebesusitinka sąlyginėje agoroje, kur valdžios atstovai įsiklauso į piliečių lūkesčius, juos vykdo, ar jie įsiropščia į Olimpą, iš kurio jau nedaug ką įžvelgia, išskyrus savo asmeninius ar į valdžią atvedusios partijos interesus?
Ar yra prasmė balsuoti už partijas, kurios jau nebeišaugina savo kandidatų nei į savivaldybių tarybas, nei į prezidentus?
Kadangi agoroje susitinka laisvi ir lygūs žmonės, tai valstybės ir piliečių santykis yra pagrįstas abipusiu pasitikėjimu. Įstatymus vykdyti privalu todėl, kad jie yra daugumos balsais pasiektas sutarimas, kaip siekti bendro gėrio. Ir todėl nereikia nei aiškinimų, nei prievartos. Išrinkti politikai tik užtikrina sutarimo įgyvendinimą.
Paprastai tokiose visuomenėse žmonės lojalūs valstybei, nes politika ir yra jų bendro sutarimo, kaip gyventi geriau, kaip gintis, kaip užtikrinti saugumą vykdymas. Nepaklūstančių įstatymui, nusikaltėlių čia būna labai nedaug.
Kai valdžios atstovai ima svajoti iš visuomenės tarnų tapti jos valdovais ir valdyti iš Olimpo, o ataskaitų apie nuveiktus darbus būtų galima ir neteikti ar pateikti taip, kaip norisi, prireikia iš naujo nubrėžti piliečių ir valstybės santykį.
Dabar piliečiai imami vertinti ne kaip teisėtų lūkesčių turintys bendrapiliečiai, bet kaip savotiškas žemesnis luomas, kurį reikia auklėti, edukuoti pagal savo susikurtus standartus, o visi nepritariantys – potencialūs pažeidėjai, nusikaltėliai, valstybės priešai. Todėl juos būtina kontroliuoti – pirmiausia jų pačių labui.
Taip atsiranda įvairūs ribojimai, draudimai, kurie kyla ne iš pačių piliečių sąmoningo apsisprendimo, bet nuleidžiami iš viršaus: nuo mitybos, gydymosi iki informacijos prieinamumo.
Pamažu į gyventojų sąmonę diegiama kaltumo prezumpcija: jie sužino iki šiol gyvenę ir vykdę kone nusikalstamas veiklas – nuo rūkymo balkone iki vaikų maitinimo ne pagal valdžios patvirtintus valgiaraščius.
Šis mūsų Seimas išsiskiria tuo, kad piliečius ima traktuoti kaip žemesnį, nesąmoningą sluoksnį, kurio laisvės ir teisės jų pačių labui turi būti apribotos.
Kuo labiau ribojamas žmogus, tuo mažiau saugus jis jaučiasi. Tuo labiau didėja priešiškumas valstybei. Kuo mažiau saugus pilietis jaučiasi, tuo nesaugesnė valstybė. Galiausiai ir elitas tampa nesaugus.
Ar būtent tai šiandien ir yra mūsų interesas?
Išlikimo valdžioje klausimas sprendžiamas ne atsakant į rinkėjų klausimus, ne pateikiant detalią žadėtų ir nuveiktų darbų ataskaitą – pasitelkiant grįžtamąjį ryšį, kuriant jį, bet naudojant primityvius reklaminius triukus. Balsuokite ne už nuveiktus darbus, bet už pažadus ir pasiskolintus įvaizdžius.
Garsenybių medžioklė ir jais puošiami rinkiminiais sąrašai – vienas jų.
O kartu ir tradicinių politinių partijų saulėlydžio ženklas. Vadinasi partijose nėra asmenybių, turinčių autoritetą, charizmą, kompetencijas ir puikią reputaciją, kurios galėtų drąsiai varžytis rinkimuose?
Dvi didžiausios parlamentinės partijos savo kandidatais į prezidentus renkasi nepartinius asmenis. Ar tai reiškia, kad partijos jau nepajėgios išugdyti politinių lyderių?
Normalu, kad dalis žmonių nori ir gali dalyvauti politikoje nepriklausydami jokiai politinei jėgai. Tai demokratijos požymis. Tačiau, kai tokius asmenis politinės partijos iškelia kaip savo kandidatus į prezidentus, Europos parlamentą, tie žmonės įgaudami poziciją neturi jokios atskaitomybės partijai – neretai jų vertybės, nuostatos, požiūriai labai skiriasi nuo to, ką skelbia oficiali partijos doktrina. Vadinasi, rinkėjai apgaudinėjami.
Kaip jaustis ilgamečiam partijos nariui, kai staiga sąrašo viršuje atsiduria žinomas veidas, su partijos veikla neturintis nieko bendra, tačiau galintis atvesti savo gerbėjų balsus? Ar yra prasmė dirbti kasdieninius darbus?
Ar yra prasmė stoti į tokią partiją ar už ją balsuoti, kuri jau nebeišaugina savo kandidatų nei į savivaldybių tarybas, nei į prezidentus?
Štai konservatoriai į Europos parlamentą pirmuoju numeriu įrašė Liudą Mažylį. Komplimentai mokslininkui už surastą Vasario 16-osios dienos Nepriklausomybės akto egzempliorių.
Tačiau, ar Europos parlamentas ta vieta, kur mūsų interesams geriausiai atstovaus politikos naujokai, kokie žymūs Lietuvoje jie bebūtų? Juk norėtųsi ten matyti žmones su solidžia politine patirtimi, turinčius ryšių su kitų šalių politikais, mokančius bent porą ES kalbų, turinčius valstybės valdymo patirties, išmanančius tarptautinius santykius ir jų užkulisius. Negi partijos tokių žmonių jau nebeišaugina?
Rinkimai artėja. Ir vėl patys išsirinksime tuos, kurie nuvils? Taip, jei į kandidatus žiūrėsime kaip į potencialius karaliukus, turinčius atsisėsti į mažesnius ar didesnius sostus.
Tačiau jie tėra mūsų samdiniai, kuriems mes patikime atlikti darbus. Tuos, kurie, manome, yra svarbūs ir todėl turi turėti tam tikrų žinių, kompetencijų, patirties. Ir gerą vardą, kad mes patikėtume, jog jie juos atliks taip, kaip žadėję.
Todėl neverta diskutuoti apie ateities vizijas kol nepakalbėjome apie nuveiktus darbus. Užduokime paprastus klausimus: ką moki dirbti, o ne žadėti? Kuriais savo darbais didžiuojiesi, o iš kokių nesėkmių pasimokei?
