Net jei kalbame apie tokius radikalius idiotizmus, kaip „Facebook“ pasakos apie dešimtimis „akropoliuose“ dingstančius vaikus, kurių tėvai iš paslaptingojo teisėsaugos klano gauna atlygį už tylėjimą apie savo vaiko žūtį, atrodo, kad gyvenimo realybė, o kartu ir daugelio šiaip jau normalių piliečių sveikas protas po dar vienos nerimastingųjų panikos atakos atsiduoda kliedesių valiai.
Ką tai sako? Kad veidaknygės ir apskritai virtualybės abatams realybės jau nebepakanka. Nerimastingam protui reikia kraują stingdančių įvykių, kurių gyvenimas natūraliai stokoja.
Vis dar iš įpročio keikdami įprastą žiniasklaidą už sensacijų vaikymąsi, virtualybės abatai nebepastebi, kad patys jau ne šiaip vaikosi sensacijų, o gamina jas patys ir konvejeriniu būdu. Nes „draugai“, negavę įprastos dozės, gali atsikvošėti. Neduok, Dieve, gali susimąstyti ir imti aiškintis, kaip ten buvo iš tikrųjų.
Vienose celėse dar bandoma gintis užsidarant nuo likusio pasaulio – siuntinėjant vieni kitiems vaizdelius iš dobiliukų pievos ir vaikiškas gerąsias naujienas. Bet tai laikina.
Juoda radikalaus idiotizmo dėmė plinta iš panika dvelkiančių celių, kurios zvimbia kaip sukiršintų bičių spiečius. Valdžia totaliai bloga, valdymas nesąmonė, visi ten prie lovio vagys, teisėsauga korumpuota, nes valdo pedofilų klanas, prezidentė irgi parsidavė, o mes jai šast ir atkeršijom žemyn lekiančiais jos reitingais, tegu žino.
Lyg to dar būtų maža, tarsi patvirtindamas, kad sveikas protas nė neturėjo šansų, filosofijos Boratu kartais pavadinamas S.Žižekas anglų spaudoje paskelbia diagnozę – nuosprendį, jog nors jis ir myli žmones, bet vis tiek 99 proc. iš jų yra išbaigti idiotai.
Ar pastebėjote, kaip siaurėja lietuviškas diskursas? Diskusijų kultūra prie Nemuno niekada nebuvo aukštumoje, bet naujųjų jėgų maniera – ant baltų arklių, totaliai revoliucinė. Šitą redaktorių reikia nušauti („nuimti“, paskundus savininkams, – švelniausias nušovimo variantas, bet čia pat apsisukus taip pat aistringai ginamas kitas, kuris „nuimtas prezidentės įsakymu“). Jūs nebūsite išrinkta į Seimą, su aplombu rėžia besikeikianti teisėja keiktis taip ir neišmokusiai Seimo liberalei. Dvidešimt pavardžių iš šio sąrašo reikia įsidėmėti, beda pirštu į sąrašą Sąjūdžio radikalų veteranas.
Skamba kaip įsakymas „atmontuoti“ keletą akademikų. Už tai, kad turi nuomonę. Išlenda pražuvėlis pakaunės maištininkas, pora sprogdintojų, kurie ir svetimus, ir savus sprogdino, bet, nors ir įrodyta, nesėdo, ir niekas nereikalavo po to teisingumo. Užuodžia griovimo valandą?
Mes jau nebesiginčijame bandydami rasti tiesą. Absoliučiai teisingą savo tiesą taikomės kaip vinį įkalti į kaktą tarp ragų oponentui oponentui. O jei nepriims jos, tai toks dar pasigailės! Ir prideda porą riebių epitetų – daugiausia iš „p“ raidės.
Iš esmės nieko naujo. Tokią visuomenės būseną dar XVIII a. pabaigoje rašydamas „Apmąstymus apie Prancūzijos revoliuciją“ tiksliai nutapė konservatizmo klasikas E.Burke’as. Anot E.Burke’o, nuomonę apie visų profesijų ir kategorijų žmones tokie veikėjai, „matyt, susidarė, remdamiesi komišku demaskavimu satyrikų, kurie patys nustebtų, jeigu juos suprastų tiesiogiai“: „Įsiklausydami tik į tokius šaltinius, kiekvieną daiktą jūsų vadai apžiūri iš atvirkščios, ydingos pusės, užtat tos atvirkštinės pusės ydas mato visokeriopai padidintas.“
„Per daug stipriai nekęsdami ydų, jie pagaliau pradeda per mažai mylėti žmones, todėl visai nenuostabu, kad tokie demaskuotojai nėra linkę ir nepajėgia tarnauti kitiems“, paaiškina E.Burke’as
Kur čia suka konservatizmo klasikas, kurio raštų mūsų sukrikščionintų konservatorių neišmanioms pilkosioms smegenėlėms gerasis Dievas neleido pažinti?
„Per daug stipriai nekęsdami ydų, jie pagaliau pradeda per mažai mylėti žmones, todėl visai nenuostabu, kad tokie demaskuotojai nėra linkę ir nepajėgia tarnauti kitiems“, paaiškina E.Burke’as ir vaizdingai primena, kad „įsiutęs įnirtis per pusvalandį nušluos daugiau, negu protingumas, apdairumas ir toliaregiškumas pastatys per šimtmetį.“
Karingiausieji virtualybės abatai – tai savaime suprantama – su tuo nesutiks. Karingųjų virtualybės abatų tūžmastį bandantieji atlaikyti tai irgi vis dažniau pamiršta. Nes ir juos apima azartas. Nes ir jie – iš kūno ir kraujo, kuriame taip pat karo žirgas juk turi teisę nubusti.
Kai širdis degina karo liepsna, galima tik spėlioti, kaip procesas vystysis toliau. Iš šios pusės žiūrint, nieko gero. Ne todėl, kad griovimo gaivalas Lietuvoje būtų toks stiprus, o mūsų valdžia, kurios ydų neįmanoma paneigti, ir niekas neneigia, tokia jau visiškai niekam netinkanti.
Paprasčiausiai dauguma, stovinčių eilėje prie europinio rojaus, nugara pajuto, jog už tų durų gėrybių ima žiauriai trūkti. Nes europinė žmonijos dalis pastaruosius dešimtmečius daugiau nei prieš tai tikrai nedirbo, bet tikrai daug daugiau ir skaniau valgė, o gėrybes, kurios neuždirbtos, lengva ranka pasiėmė ateities sąskaita. Ispanijos bankams trūksta 65 mlrd. eurų, ir tai tik pradžia. Graikija gavo kelis šimtus milijardų eurų, bet Hefaisto krosnyje prie Olimpo kalno ir vėl nebėra net prakuroms, todėl graikai dar pikčiau balsuoja ne „už“, o „prieš“.
Net ir mes, kuklūs ES paribio lygumų žmonės, per porą dešimtmečių prašvilpėme bemaž 50 mlrd. litų daugiau nei sumokėjome mokesčių. O valdžia būna gera tik tada, kai ką nors duoda dykai. Kas tavo tiesiogiai neišprakaituota. Kai magaryčiomis primeta prie pensijų, pašalpų, išmokų. Bet ir tada dažniausiai ji būna bloga, nes vis tiek jos mažos.
Tokiais visuomenės tektoninių lūžių momentais žmonės ima aklai pasitikėti, to paties E.Burke’o žodžiais kalbant, „visokiais fantazuotojais ir avantiūristais, alchemikais ir empirikais“, „kurių vartojamoje gyduoklių sistemoje nėra vietos dietai, bet blogiausia, kad jų nusivylimas gydant paprastas ligas paprastais būdais atsiranda ne tik dėl suvokimo trūkumo, bet ir iš piktavališkumo“.
Maždaug taip, o gal dar baisiau atrodo mūsų gyvenimo atspindys spoksant iš begalybe paženklintos virtualybės. Ar tokia yra ir realybė?
Šeštadienio pavakarys ir kultūros naktis Vilniuje parodė, kad gyvenimo realybė su veidaknygės piktųjų abatų puslapiais lyg ir neturi nieko bendro. Marios linksmų, iš pažiūros net laimingų žmonių, lauko kavinėse – nė vienos laisvos kėdės. Klegesys, alasą didina tai šen, tai ten transliuojamas futbolas. Kuo ne Paryžius, ne Berlynas, ne Roma? Mieste, kuriame dar prieš 22 metus viskas buvo nudažyta uniformine sovietlago spalva.
Kuris vaizdas tikras? Kuriuo kliautis? Kad ir einant balsuoti? Tas, virtualybėje įtvirtintas ir iš ten su parėkavimais naujųjų vienuolių nešamas į gatvę (kad viskas jau taip blogai, jog belieka pasaulį seną išardyti ir ant jo pamatų naują pastatyti, teisingesnį, kaip skelbia visų šalių griovėjų himnas)? Ar vis dėlto protingiau būtų vadovautis tuo vaizdu, kurį savo akimis matei šeštadienio vakarą didžiausiame valstybės mieste?
