Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 29d. 08:00

Ruslanas Iržikevičius: Vakarams atėjo laikas „sugrąžinti“ pasiskolintus Rytų europiečius

Ruslanas Iržikevičius Nepaisant to, kad Europos Sąjungos sanglaudos fondai prisidėjo prie spartaus naujųjų Europos Sąjungos (ES) narių šalių vystymosi ir artėjimo prie Vakarų europiečių gyvenimo lygio, iškilo vidutinių pajamų spąstų grėsmė. O kur dar vis garsiau tiksinti demografinė bomba. Nors šis regionas sparčiai vystosi, atrodo, kad dar reikės kelių žmonių kartų, kad pragyvenimo lygis Rytų ir Vakarų ES taptų panašus. Vis dėlto, yra ir kitų būdų paspartinti tikrą Europos susivienijimą: susigrąžinant Rytų europiečių emigrantus atgal į savo šalis. Ir tuo turi būti suinteresuoti ne tik Rytų bloko šalys, bet ir vakariečiai.

Teisybės dėlei reikia pabrėžti, kad ir tarpukariu šios šalys (išskyrus gal Čekoslovakiją) nebuvo demokratijos švyturiai, tad penkiasdešimt metų sovietinės globos ir priežiūros neprisidėjo prie demokratinių, vakarietiškų vertybių stiprinimo šiame regione.

Vis dėlto, dainuojančios revoliucijos ir po to įgyvendintos reformos parodė, kad dauguma Rytų ir Vidurio Europos piliečių yra vakarietiškos demokratijos, o ne Rytų patvaldystės ir autoritarinės santvarkos šalininkai. Drąsūs vyrai ir moterys nepabūgo silpstančios, bet dar pavojingos meškos ir tvirtai nusprendė: jų šalių vieta ir ateitis yra Vakarų, liberalios demokratijos pasaulyje. Po revoliucijų buvo imtasi reformų dažnai „copy-paste“ principu ir tikima, kad mes, senojo žemyno Rytų ir Vidurio šalys, jau „grįžtame“ į Europą. Buvo labai daug tikėjimo, kad mūsų grįžimas į Europą yra toks natūralus, kad tai įvyks per vieną kartą, o gal ir anksčiau.

Ivanas Krastevas labai taikliai pastebėjo, kad dainuojančios revoliucijos pasižymėjo unikaliu reiškiniu. Revoliucijas išgyvenusias šalis palieka revoliucijų pralaimėtojai. Bet dainuojančių revoliucijų atveju, dauguma tų, kurie pirmieji paliko savo šalis, buvo tų revoliucijų laimėtojai. Pasirodo, kad pakeisti savo šalį yra daug sunkiau, negu išvažiuoti į kitą šalį ir raškyti vakarietiškų demokratijų vaisius čia ir dabar (it is easier to change countries than to change your country).

Revoliucijas išgyvenusias šalis palieka revoliucijų pralaimėtojai. Bet dainuojančių revoliucijų atveju, dauguma tų, kurie pirmieji paliko savo šalis, buvo tų revoliucijų laimėtojai

Sugriuvus geležinei uždangai laisvė keliauti daugeliui pasirodė pati svarbiausia laisvė, kuria jie skubėjo pasinaudoti. Daug kam lauktai, daug kam ne, prasidėjo masinė naujųjų Europos Sąjungos šalių depopuliacija. Kiti tai vadina „protų nutekėjimu“, nes dažniausiai išvažiuoja tie, kurie yra drąsiausi, veikliausi, iniciatyvūs ir verslūs. Kraustytis į kitą šalį yra ne tas pats, kaip persikraustyti iš kaimo į miestą ar iš vieno miesto į kitą savo šalyje.

Ši migracija tęsėsi net ir po didžiosios Europos Sąjungos plėtros 2004 metais, kai vienu metu buvo priimtos 10 Rytų ir Pietų Europos šalių. Buvo manoma, kad didžiausia naujųjų Europos Sąjungos narių problema buvo jų skurdas bei pinigų trūkumas. Taip, problema tokia buvo, ir ji vis dar egzistuoja. Pasirodo, kad ir plūstant pinigams į jų šalis Rytų europiečiai vis be perstojo plūdo į turtingesnes Vakarų Europos šalis. Bet tai nėra didžiausia problema. Pasirodo, galima už europinius (daugiausia vokiečių) pinigus sutvarkyti infrastruktūrą ir apskritai įlieti pinigų į ekonomiką, kad būtų užvestas ekonomikos variklis, bet pakeisti sovietinį mąstymą mūsų galvose vien to nepakanka.

Pakeisti mąstymą dažniausiai prireikia kelių kartų, o nepalankioms istorinėms sąlygoms pasikartojus mąstymo pakeisti gali ir nepavykti. Dabartiniai įvykiai Vengrijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje iliustruoja, kad netgi ekonominio nepritekliaus panaikinimas nepakeičia mąstymo. Gana daug Rytų europiečių ir toliau ilgėsis liaudies respublikų ir sovietinio gyvenimo, o dalis jų renka į valdžią ne liberalios demokratijos šalininkus. Tai atsitiko dar ir dėl to, kad dauguma progresyviai mąstančių Rytų europiečių yra išvykę, todėl nebedalyvauja savo šalių ir visuomenių kūrime. Šie Vakarų pasaulio „paragavę“ Rytų europiečiai ir gali nulemti tikrą naujųjų ES narių atgimimą, naujųjų ES narių šuolį į geresnę ateitį. Tuo turi būti suinteresuotos ir turtingos ES šalys.

Galima už europinius (daugiausia vokiečių) pinigus sutvarkyti infrastruktūrą ir apskritai įlieti pinigų į ekonomiką, kad būtų užvestas ekonomikos variklis, bet pakeisti sovietinį mąstymą mūsų galvose vien to nepakanka

Naujųjų ES šalių emigrantai garsėja tuo, kad gana greitai integruojasi į Vakarų Europos visuomenes. Kalbėsiu iš Lietuvos emigrantų perspektyvos. Jų dauguma pasirinko Jungtinę Karalystę, Airiją, Skandinavijos šalis ir Vokietiją. Žinoma, yra nemažai ir nemalonių išimčių, bet dauguma gana greitai išmoksta „plaukti“ Vakarų Europos šalyse. Gyvendami Vakarų šalyse jie mato tai, ką norėtų matyti savo šalyse, – pagarbą žmogui ir įstatymui. Jie nori gyventi tokioje šalyje, kurioje įstatymas yra aukščiau visko, ir kur beveik netoleruojama korupcija. Ar didesnis darbo užmokestis svarbus? Taip, jis labai svarbus, bet ne pats svarbiausias faktorius, kuris laiko naujų ES imigrantus Vakarų Europoje.

Yra toks posakis: su kuo gyveni, tokiu ir tampi. Savanoriška Rytų europiečių „tremtis“ į Vakarų Europą gali būti palyginta su Mozės vedamų žydų klajone po dykumą. Per 38 klaidžiojimo dykumoje metus gimė nauja žydų karta, kuri nematė vergystės. Savanorišką tremtį pasirinkę mūsų tautiečiai, gyvendami Vakarų Europoje perima Vakarų europiečių mąstymą, vakarietišką gyvenimo būdą, t.y. tampa mažiau sovietiniai ir labiau vakarietiški. Daugumai jų šis mentaliteto pokytis būtų neįmanomas, jei jie būtų pasilikę čia. Tai biblinio masto milžiniškas šuolis į priekį (a leap forward of a biblical proportions), kuris suteikia šansą pagaliau galutinai sujungti vakarinę ir rytinę Europos dalis į vieną Europą. O tai galima padaryti tik paskatinus šiuos emigrantus grįžti namo.

Lengva pasakyti, sunku įgyvendinti. Augantys atlyginimai jau gena kai kuriuos atgal į namus. Bet didesnio masto sugrįžimas įvyks tik tada, kai Vakarų europiečiai supras, kad, nors Rytų europiečiai yra labai reikalingas priedas prie sėkmingo Vakarų Europos ekonomikos variklio funkcionavimo, jie dabar jau labiau reikalingi savo namuose. Rytų europiečiai vakaruose savo pareigą jau atliko. Rytų Europa turi gražius miestus, miestukus ir kaimus su, ačiū ES struktūriniams fondams, puikiai sutvarkyta infrastruktūra. Dabar atėjo laikas, kai šiais naujai nutiestais šaligatviais ir gatvėmis pradėtų vaikščioti sugrįžę į namus Rytų europiečiai. Tai yra tie žmonės, kurių galvose mažiau sovietinio, o daugiau vakarietiško mąstymo.

Grįžusieji pakeis mūsų visuomenes negrįžtamai, ir kuo jų daugiau, tuo bus geriau ne tik mums čia, bet ir Vakarų Europoje

Tai yra tie žmonės, kurie atsiveš savo patirtis ir taip praplės kritinę masę vakarietiškai mąstančių piliečių, kurie taip pat dar ir balsuos už vakarietiškas vertybes išpažįstančias partijas ir politikus. Šie naujai sugrįžę piliečiai turi galimybę įpūsti naujo kvėpavimo į Rytų Europos modernizaciją. „Žuvies“ ES fondai mums jau suteikė pakankamai, o šie sugrįžusieji taps mūsų „meškerėmis“. Tai, kas gerai veikia Vakaruose, teisingai tai pritaikius gerai veikia ir naujose ES narėse. Straipsniai ir reportažai apie įgyvendintas naujas ir sėkmingas verslo idėjas, kurios subrendo dirbant Vakaruose, jau dabar kiekvieną dieną mirga mūsų interneto portaluose, laikraščiuose ir TV ekranuose. Grįžusieji pakeis mūsų visuomenes negrįžtamai, ir kuo jų daugiau, tuo bus geriau ne tik mums čia, bet ir Vakarų Europoje.

Kodėl tai dar labiau suartins ES rytus ir vakarus? Visų pirma yra lengviau bendrauti, susitarti ir bendradarbiauti su panašiai mąstančiais. O ypač su tais, kurie gal gyveno tavo šalyje, gal netgi tavo mieste. Jūs gal net lankėte tą patį sporto klubą, barą ar iš tos pačios stotelės važiavote į darbą. Kiekvienas toks būsimas kontaktas tarp Rytų europiečio ir Vakarų europiečio palengvins bet kokį pokalbį. Lietuviui, pagyvenusiam Airijoje, yra lengviau bendrauti su airiu iš Airijos. Airiui iš Airijos yra daug lengviau bendrauti su nepažįstamu lietuviu iš Lietuvos, kuris gyveno Airijoje, nei su tuo, kuris visą savo gyvenimą pragyveno Lietuvoje. Žinoma, čia kalbu bendrai, nes visada būna išimčių. Grįžę piliečiai potencialiai gali tapti su Vakarų Europa mus jungiančiu daug tvaresniu tiltu, kurio niekada neturėjome. O iš tų šalių grįžę taip pat tampa savotiškais tų šalių ambasadoriais čia, Lietuvoje. Čia jums emocinis ryšys tarp Rytų ir Vakarų Europos, kuris yra be galo svarbus bendruomenės dėmuo. Tai naudinga ir Vakarų Europai.

Grįžtantys Rytų europiečiai taip pat mažins socialinę įtampą Vakarų Europoje, sumažins populistinių jėgų argumentus balsuoti už juos. Grįžtantieji pagerins demografinį nuosmukį patiriančių naujų ES narių situaciją. O tai užkirstų kelią ir radikalių ksenofobinių partijų stiprėjimui Rytų Europoje, nes darbdavių konfederacijos jau dabar intensyviai agituoja užpildyti trūkstamų darbuotojų vietas darbuotojais iš trečiųjų šalių. Nemanau, kad grįžtantieji sutiks dirbti už minimumą, bet atvykę sukurs ar įsilies į naujas industrijas, kurios kurs kitokias, aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietas, be to, atsiveš vakarietišką darbo kultūrą. Bet, kad tai atsitiktų, ES institucijos turi pripažinti sau, kad atėjo laikas pradėti šį „sugrąžinimo“ procesą. Buvome „pasiskolinę“, bet suprantame, kad atėjo laikas „grąžinti“ dėl jūsų ir mūsų gerovės.

Deja, reikalingos ypatingos priemonės, nes laisvosios rinkos ranka veikia per lėtai. Įvairios apklausos rodo, kad virš 50 proc. emigrantų planuoja grįžti namo. Kaip tai paskatinti? Visų pirmą ES institucijos turėtų pripažinti, kad naujų europiečių grąžinimas atgal yra prioritetas numeris vienas, ir šiam prioritetui turi būti skiriamas atitinkamas dėmesys ir surastos atitinkamos lėšos. Pradžia turėtų būti speciali institucija, kuri būtų atsakinga tik už šią sritį. Tokios institucijos turėtų būti sukurtos ir atskirose šalyse. Tada reikia sukurti ilgalaikę strategiją, kaip tai įgyvendinti.

Reikia sukurti programas, kurios finansiškai skatintų sugrįžimą. Taip, tai prieštarauja laisvosios rinkos dėsniams, bus piktnaudžiavimų, bus ir nesėkmių

ES institucijos ir priimančios šalys turi padėti išlaikyti savo tautiškumą Rytų europiečiams, gyvenantiems jų šalyse. Pradėkime nuo pagalbos jų vaikams išlaikant kalbos įgūdžius. Tai labai padeda grįžus namo. Tai ir patalpų nuoma, ir darbo užmokestis kalbos ir istorijos mokytojams. Taip pat prisidėti finansiškai prie programų, kurios padeda integruoti emigrantų vaikus, grįžusius į tėvynę.

Reikia sukurti programas, kurios finansiškai skatintų sugrįžimą. Taip, tai prieštarauja laisvosios rinkos dėsniams, bus piktnaudžiavimų, bus ir nesėkmių. Pradėkime nuo to, kad būtų sukurtas mechanizmas, kuris pagelbėtų grįžtantiems į savo gimtinę; nuo pagalbos nutraukiant įsipareigojimus priimančiai šaliai (socialinis ir sveikatos draudimas ir pan.) iki vaikų registracijos į mokyklą. Gali būti kuriami vietiniai socialiniai klubai su socialiniais darbuotojais, kurie gali pagelbėti reintegruojantis. Tokiuose klubuose ką tik grįžę gali susirinkti, pasidalinti savo patirtimis, pasikonsultuoti su socialiniu darbuotoju, reintegracijos pareigūnais ir pan. O ką ir bekalbėti apie fizinę pagalbą atsikraustant atgal.

Šeima, kuri sutinka grįžti, galėtų gauti paketą (padengiamos visos persikraustymo išlaidos, skiriama suma vaikams pradėti mokytis mokykloje/darželyje, pirmus metus kas mėnesį skiriami keli šimtai eurų „sugrįžimo pinigų“. Jei toks sugrįžęs sukuria nors vieną darbo vietą sau, visi mokesčiai valstybei kelis metus galėtų būti mokami iš specialaus ES struktūrinio fondo. Jei kompanija sukuria verslą pritraukdama išvykusius, jai taip pat galima taikyti mokestines išimtis, padengiamas iš to paties fondo. Čia tik keli skatinimo pavyzdžiai.

Laisvas asmenų judėjimas turėtų sudaryti sąlygas visai Europos Sąjungai vystytis tolygiai. Pamatai tolesniam naujų ES narių vystymuisi jau padėti, dabar reikia tų, kurie galėtų fundamentaliai pakeisti šias šalis. O tai reikia padaryti per kuo trumpesnį laiką, nes ko Rytų europiečiai nebeturi, tai laiko. Tik Vakaruose pagyvenę ir labiau vakarietiškai mąstantys Rytų europiečiai gali sudaryti sąlygas šiam lemiamam šuoliui, (leap forward).

Šuoliui, kuris pagaliau sulygins amžinai susiskaldžiusį senąjį žemyną: Europa pirmą kartą pradės kvėpuoti abiem plaučiais, o tai bus labai gera žinia visai Europai. Ir Europos Sąjunga turi dalyvauti šiame procese. Paskatinkime mūsų tautiečius, klajojančius po vakarų Europos dykumą, grįžti namo ir prisidėti prie naujų Europos Sąjungos šalių lemiamo šuolio.

Šis tekstas parengtas projektui #DemocraCE, kurį organizuoja Visergrad/Insight.

Ruslanas Iržikevičius yra the Lithuania Tribune naujienų portalo anglų kalba įkūrėjas ir vyr. redaktorius

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Video

00:39
01:08
01:52

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas

Konkursas
Konkursas

Visi į lauką!

Parašykite atsiliepimą apie 15min