Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 7d. 10:02

Šarūnas Černiauskas: Apie teisę žinoti ir „gurkšnelį laisvės“

Šarūnas Černiauskas Daugiau nei dešimtmetį laisvą žodį suvokiau kaip duotybę. Demokratija, laisvė, teisė žinoti, kaip valdoma tavo valstybė – taigi čia viskas gerai veikia ir what could possibly go wrong? Pastaraisiais metais paaiškėjo, kaip klydau – ir Lietuvos, ir pasaulio mastu.

Žurnalistų nužudymai dėl jų darbo. Ne Rusijoje, ne kokiose pusiau mafijinių struktūrų valdomose trečiojo pasaulio šalyse – Europos Sąjungos valstybėse. Donaldas Trumpas įvedė madą kritiką apšaukti „fake news“, į kritiką taip nieko ir neatsakant. Galima diskutuoti dėl jo užsienio politikos, esamų ar nesamų saitų su Maskva ir kitų dalykų – bet dėl šio epizodo viskas aišku. Galingiausios pasaulio demokratijos lyderis įsuko ir išpopuliarino laisvo žodžio diskreditavimą kaip politinį įrankį.

Taip štai pasikeitė vaizdas užsienyje, o ne tokios ir geros vakarietiškos mados perimtos ir Lietuvoje. Nežudo (tikiuosi, ir nežudys), bet trumpiškus „šitas man nepatinkančius klausimus užduoda ir todėl yra fake news“ standartus įsisavinome tikrai neblogai. Ir panašu, kad tobuliname šį meną bei adaptuojame jį lietuviškai politinei scenai.

Žurnalistų rūšiavimas į simpatiškus ir nesimpatiškus, informacijos ribojimas ir iškraipymas, valstybės resursų taškymas politikų mundurams skalbti, atviras kišimasis į nepriklausomo nacionalinio transliuotojo veiklą bei atviras reikalavimas iš darbo mesti „neteisingus“ žurnalistus. Visa tai vyksta mūsų visų valstybėje, kuri jau beveik tris dešimtmečius vystosi kaip laisva demokratija.

Politinis elitas jau pora metų kuria atmosferą, kurioje bet kokia kritika yra prilyginama šališkumui, angažuotumui ar tarnavimui politiniams oponentams

Politikai ir jiems patarinėjantys ne itin švarių technologijų kūrėjai kuria dūmų uždangą. Visuomenei bandoma įpiršti, kad kritika valdžiai tėra kažkoks asmeninis politiko x ir žurnalisto y konfliktas. Tas verslu užsiima, anas knygą rašo ir „neteisėtus klausimus“ uždavinėja, o ta kita tai iš viso šaltu veidu sėdi dviejose televizijose ir dar nuomonę turi. Blogi žurnalistai, baisiai blogi.

Tie konfliktai keliami sąmoningai, ir mūsų klaida – kad į juos vis įsiveliame. Taip leidžiame politikams rutulioti piktų ir šališkų žurnalistų naratyvą, į trečią planą nustumiant tų žurnalistų keliamus klausimus. Galiausiai pats žurnalistas tampa naujiena, nors jo darbas yra pranešti naujienas. Taip sukuriamas vienadienis konfliktas, kuris užgesina gaisrą politiko sandėliuke, kur laikomi nešvarūs skalbiniai.

Bet vyksta kur kas daugiau nei politinių technologijų adaptavimas ar bandymai paneigti tiesos ir faktų egzistavimą.

Per pustrečių metų jau buvo daugiau nei 10 politinio elito bandymų vienaip ar kitaip suvaržyti kritiką. Draudimas skleisti juridinio asmens reputacijai kenkiančią (bet tikslią ir teisingą!) informaciją, vadovybės apsaugos pareigūnų vizitai už „nepasitenkinimo skatinimą“ ir t.t. Vyšnia ant torto – atkirtimas nuo Registrų centro duomenų, kai prieigą (ir tik iš dalies) atgavome tik dėl kilusio skandalo ir pilietinės visuomenės palaikymo.

Politinis elitas jau pora metų kuria atmosferą, kurioje bet kokia kritika yra prilyginama šališkumui, angažuotumui ar tarnavimui politiniams oponentams. Ne vienas žmogus, kurio nuomonė gali turėti įtakos visuomenei, man pasakojo, kad būtent dėl to pastaruoju metu pritilo. Kalbėsi, kritikuosi – ir tave apšauks parsidavusiu, angažuotu, neteisingu, politizuotu ir t.t. Jei dar netylėsi, pradės skleisti apie tave pramanus, grįstus vienu ar dviem iš konteksto ištrauktais faktais, apipintus niekuo nepagrįstomis sąmokslo teorijomis. Gadins nervus ir sveikatą, paprastai tariant.

Savicenzūros skatinimas yra labai gerai politinio elito įvaldytas ginklas. Apsidairykite ir prisiminkite, kiek žinomų verslininkų ar visuomenės veikėjų atvirai ir ramiai kritikavo vienas ar kitas iniciatyvas Seimo kadencijos pradžioje. Dabar tų kritiškų balsų kur kas mažiau. O tie, kurie liko, jau šimtus kartų apkaltinti politiniais užsakymais, tarnavimu alkomafijai ar farmamafijai ir kitomis mirtinomis nuodėmėmis.

Valdžia kuria ir naudoja savo propagandos aparatą. Bankai, verslininkai, politiniai oponentai, nepatogūs žurnalistai ir visuomenės veikėjai. Politinis elitas skleidžia pramanus apie tuos, kas jiems trukdo. Ir aršiai puola tuos, kurie drįsta viešai įrodyti, kad jie meluoja.

Ir po viso to Ramūnas Karbauskis pasakoja, kaip „po tam tikro laiko Lietuvos žmonės supras, kad laikotarpis, kuomet valdančiąją daugumą Seime sudarė LVŽS, o Vyriausybei vadovavo Saulius Skvernelis, buvo gurkšnelis laisvės žinoti, laisvės šnekėti ir kurti Lietuvoje“. Galbūt. Galbūt Lietuvos žmonės tai ir supras – jei nusirisime iki valstybės, turinčios vieną teisingą nuomonę, vieną teisingą partiją ir vieną teisingą žiniasklaidą.

Kas dar? Dar yra reiškinys, sunkiau pastebimas plika akimi. Mechanizmas, kurį pritaikė Viktoras Orbanas ir kiti veikėjai, daugiau ar mažiau sėkmingai nuvairavę savo šalis nuo demokratijos į autokratiją ar diktatūrą.

Augant valdžios kontroliuojamų pinigų svarbai, auga ir valdžios įtaka žiniasklaidai. Sukuriamas labai paprastas galios svertas. Tas pats, šuniškas. Losi – kaulą atimsiu

Žiniasklaida yra verslas (kaip suprantu, premjerui tai nepatinka). Ir su šiuo verslu nesusiję žmonės turbūt menkai suvokia, kaip sunku šiam verslui užsitikrinti pakankamas pajamas. Reklama nekrenta iš dangaus, vis didesnė rinkos dalis tenka socialiniams tinklams, kurie gali užtikrinti pigią ir masyvią beveik bet kokios informacijos sklaidą. Politinis elitas tuo pat metu imasi žiniasklaidos pajamų šaltinių ribojimo. Ir kalba ne tik apie alkoholio reklamą (kurią didele dalimi pakeitė nealkoholinio alaus reklama – su tuo ir sveikinu draudimų genijus).

Pamenate? Buvo bandymai riboti vaistinių reklamą. Nepraslydo turbūt tik todėl, kad visuomenėje mažai sąmokslo teoretikų, įtikėjusių „farmamafijos“ egzistavimu. Eiliniai rinkėjai dėl tokių planų tiesiog sukiojo pirštą valdžiai prie smilkinio. Mažiau matomi dalykai – su politikais susijusios (ar nebūtinai susijusios) verslo grupės atšaukia reklamos kontraktus dėl kritiškų publikacijų. Taip mus „baudžia“ sovietinio mentaliteto veikėjai, kuriems žurnalistika turi būti kaip šuo – ne, ne sarginis. Tas, kuris patenkintas vizgina uodegą, kai gauna kaulą.

Kas vyksta viso šito fone? Vyksta aiškus ir kryptingas bandymas didinti politikų įtaką žiniasklaidos pajamoms. Visiškai paprasta: reklamos rinkoje sunku kvėpuoti, tad auga poreikis valstybiniams užsakymams ir viešinimo pinigams. Aha, tiems mūsų visų pinigams. Augant valdžios kontroliuojamų pinigų svarbai, auga ir valdžios įtaka žiniasklaidai. Sukuriamas labai paprastas galios svertas. Tas pats, šuniškas. Losi – kaulą atimsiu.

Tai nėra naujas mechanizmas. Regionų carai ir cariukai jau seniai būtent taip kontroliuoja vietinę žiniasklaidą. Be valdiškų pinigų regioniniai laikraščiai ir portalai daugeliu atvejų paprasčiausiai bankrutuotų. Ir tai naudojama kaip politinio šantažo ir spaudimo įrankis. Taigi pamažu stumiam regionų carysčių praktiką į nacionalinį lygmenį.

Vytautas Bakas man andai atviru tekstu siūlė milijoną. Milijoną, kurį geroji valdžią skirtų žurnalistiniams tyrimams. Puikiai pamenu tą pokalbį. Poną Baką tuo metu laikiau vienu padoresnių ir labiau adekvačių politikų naujos sudėties Seime. Ir štai – žmogus Seimo patalpose man aiškina, kaip jis mano kuruojamai sričiai, kurioje dirba tikrai mažai žurnalistų, pramuš milijoną.

Kilstelėjau antakius ir mandagiai pasakiau, kad toks pokalbis apskritai neturėtų vykti. Dar pasakiau, kad jeigu valdžia taip nori skatinti žurnalistinius tyrimus – tegul tai daro per kokį nepriklausomą fondą, nukreipiant lėšas į regionų žurnalistus. Tuos vienišus vilkus, kurie tikrai sunkiomis sąlygomis dirba savo darbą ir nepaisant vargano uždarbio bei politinės mėsmalės rodo savivaldos carų ir cariukų tikruosius veidus.

Po kurio laiko ponas Bakas pareiškė, neva šią jo idėją palaikė autoritetingi tiriamosios žurnalistikos atstovai. Su kolegomis kelissyk klausėme pono Bako, kas tie autoritetai. Atsakymo nebuvo. Nėra ir milijono, ir tuo labai džiaugiuosi. Nes tai būtų kaulas, kurį šeimininkas bet kada gali atimti. Ir nėra jokio noro milijoną skirti pavieniams regionų žurnalistams, kurie tikrai sustiprintų žodžio laisvę ir demokratiją ten, kur ją žudo vietiniai karaliukai ir kunigaikštienės.

Ir po viso to ponas Bakas turi įžūlumo džiaugtis menamais šios valdžios pasiekimais žodžio laisvės srityje. Sako, Lietuva pakilo spaudos laisvės indekse. Ne visai – tiesiog kelios šalys šiame reitinge gerokai nusmuko, kas ir leido Lietuvai pasislinkti keliomis pozicijomis aukščiau. Beje, organizacija „Reporteriai be sienų“ labai aiškiai konstatuoja, kad Lietuvos pozicijas stiprina tvirtėjanti kritinė ir tirianti žurnalistika, o politikai – priešingai – nuolat bando kištis ir riboti laisvos žiniasklaidos veikimą.

Melo vadinimas tiesa. Tiesos vadinimas „ne žurnalistika“. Paklusnių glostymas ir šėrimas mūsų visų pinigais. Nepaklusnių baudimas ir tildymas. Baimės atmosferos kūrimas. Visa tai vyksta mūsų visų valstybėje. Ir tylėjimas tikrai nėra priešnuodis. Todėl ačiū visiems, kas netyli.

Toks šit mano monologas laisvo lietuviško žodžio atgavimo dienos proga. Prisipažinsiu, anksčiau nešvęsdavau šios šventės, nes laisvą žodį suvokiau kaip duotybę. O šiandien švenčiu. Ir švęsdamas turiu vieną vienintelį norą – kad daugiau niekada nereikėtų kovoti dėl laisvo žodžio atgavimo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min