Taigi ji dar kartą išvardijo pagrindinius Lietuvai kylančius pavojus. Neverta dėl jų ginčytis, jie yra, kaip yra ir dar daugelis kitų, gal ne tokių akivaizdžių. Teoriškai daug kas gali tapti pavojingu – jei susiklostys tam tikros vidaus ir užsienio aplinkybės.
Čia vertėtų sugrįžti prie metinio prezidentės D.Grybauskaitės pranešimo, kuriame ji išvardijo įvairias rizikas ir pavojus, kylančius tiek šalies viduje, tiek iš kaimynų.
Iš esmės teisingai atspindėdama padėtį, šalies vadovė savo kalboje sukonstravo represyvią piliečių mobilizacijos logiką, save pateikdama kaip tą, kuri, matydama pavojus ir pranešdama apie juos, tarsi būdama aukščiau už politikus, priima paskutinį ir lemiamą sprendimą, ką turime daryti.
Tačiau prezidentė, vardydama, iš kur ateina pavojai, sąmoningai ar ne, kuria ydingą atmosferą, kuri strategiškai tampa daug didesniu pavojumi, nei energetiniai ar informaciniai.
Visuomenė nustumiama į paternalistinių nuotaikų liūną, kur gero ir viską pamatančio vado sprendimai nulems, ar mes išliksime.
Tiek metiniame pranešime, tiek ir kituose savo pasisakymuose ji nuosekliai kuria saviizoliacines Lietuvos egzistavimo tendencijas. To ji neminėjo savo kalboje, bet per kelerius metus Lietuva, kaip valstybė, žingsnis po žingsnio, politiškai ir ekonomiškai atitolo ne tik nuo savo artimiausių kaimynų, bet ir nuo tokių strateginių partnerių kaip JAV.
Galima manyti, kad tokia padėtis susiklostė nejučia ir be blogos valios. Galima patikėti, tačiau, nepriklausomai nuo to, saviizoliaciniai procesai vyksta, jie formuoja uždarą visuomenę, kai kiekviena iš išorės ateinanti naujovė, projektas ar iniciatyva priimamos įtariai ir nenoriai.
Prisiminkime Sąjūdžio laikus ir tada vyravusią atmosferą. Tuomet mes visi jautėmės maksimaliai atviri, tiesiog spinduliavome atvirumo ir skaidrumo kultūrą.
Dabar bendra politinė kultūra išsiskiria ne atvirumu, ne argumentais, o intensyviai skatinamomis negatyviomis emocijomis. Įsivyrauja kitų ir kitokių smerkimo bei kaltinimo mada – tai Lenkija kalta, kad mes savo šalyje neišsprendžiame elementarių tautinių mažumų problemų, tai rusai kalti, kad mes vis dar neapsisprendžiame dėl strateginių projektų.
Tokioje atmosferoje atgimsta represyvaus mąstymo tendencijos – ieškok kaltų ir bausk. Visuomenė nustumiama į paternalistinių nuotaikų liūną, kur gero ir viską pamatančio vado sprendimai nulems, ar mes išliksime, ar priešai bei kiti netikėliai sunaikins šalį. Pilietiniam sprendimui faktiškai neliko vietos. Tai atima galimybę likti normalia, taigi laisva šalimi.
Prezidentė akcentuoja karinį saugumą ar energetinį savarankiškumą. Bet ar bus miela gyventi tokioje saugioje ir energetiškai nepriklausomoje valstybėje, kuri nutrina Sąjūdžio įdiegtą atvirumą pasauliui ir slopina visuomenės kūrybines galias?
