Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 28d. 08:11

Sigitas Tamkevičius: Atvelykio Evangelija. Mes matėme Viešpatį!

Sigitas Tamkevičius Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“

Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono - netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 19-31)

Mes matėme Viešpatį!

Kurie iš mūsų nesame turėję tikėjimo abejonių? Visi esame panašūs į apaštalą Tomą – norėtume tiesiog fiziškai prisiliesti prie Viešpaties, nes antraip, atrodo, abejonių neatsikratysime. Kai visi Tomo draugai kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“, abejojančiam apaštalui to buvo per maža. Jis buvo per daug sukrėstas Mokytojo nukryžiavimo, kad galėtų taip lengvai patikėti, jog Jėzus tikrai yra gyvas.

Jėzaus nukryžiavimas buvo siaubingas ir akivaizdus ženklas, kad viskas jau baigta.

Tomui pasisekė: ne tik draugai paliudijo matę pasirodžiusį Viešpatį, bet ir pats Jėzus pasirodė ir paliepė: Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“

Visų Jėzaus mokinių tikėjimas buvo susvyravęs. Jėzaus nukryžiavimas buvo siaubingas ir akivaizdus ženklas, kad viskas jau baigta. Tai, ką Jėzus ne kartą buvo kalbėjęs, jog Jeruzalėje jam reikės kentėti ir mirti, bet po to prisikels, išsitrynė iš mokinių atminties – liko tik kruvinos mirties vaizdas. Viskas baigta.

Kai į ano meto įvykius žvelgiame iš tolimos perspektyvos, aišku, kad apaštalai egzamino neišlaikė. Gal ir gerai, kad jie neišlaikė tikėjimo, nes kai mes paskęstame tikėjimo abejonėse, galime bent tuo save paguosti: jei apaštalai trejus metus su Jėzumi vaikščioję ir buvę daugybės stebuklų liudininkais galėjo suabejoti ir išsibėgioti, tai juo labiau nereikia stebėtis dėl tų abejonių, kurios kartkartėmis aplanko ir mus.

Atvelykio sekmadienį šv. Jonas Paulius II paskelbė Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Pasirodęs savo mokiniams Jėzus nepriekaištavo, kodėl jie išsigando ir pabėgo nuo kryžiaus, bet tarsi nieko nebūtų nutikę palinkėjo ramybės ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“ O Tomui paliepė net paliesti jo žaizdas ir daugiau neabejoti jo prisikėlimu.

Toks Jėzaus elgesys liudija apie begalinį Dievo gailestingumą. Jis didesnis už mūsų neišmanymą, abejones ir net už mūsų nuodėmes. Kaip gera, kad turime tokį Viešpatį, kuris mus pasitinka, kai atsiduriame gyvenimo kryžkelėse. Pasitinka ir nepriekaištauja, kad buvome silpni ir daug kur klydome.

Dievo gailestingumas didesnis už mūsų neišmanymą, abejones ir net už mūsų nuodėmes.

Patyrę tokį didelį Dievo gailestingumą, apaštalai taps Jėzaus prisikėlimo liudytojais. Jų liudijimo rezultatai greitai tapo matomi Jeruzalėje: „Augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį.“ Po dviejų tūkstančių metų tas būrys tapo milžiniškas – šiandien tikintys į Jėzų Kristų žmonės skaičiuojami ne milijonais, bet milijardais.

Apaštalų tikėjimą sukrėtė Jėzaus mirtis ant kryžiaus. Dabarties tikinčiojo žmogaus tikėjimą gali sukrėsti asmeninė didelė kančia ir mirties kultūra, kai aplinkui matome žmones, tikinčius pinigais, krepšiniu, bet netikinčius to, ko negali paliesti ranka. Jeigu mes, kaip Tomas, galėtume Viešpatį paliesti ranka, tai jau būtų ne tikėjimas, bet žinojimas. Tikėjimui fizinis palietimas nereikalingas, pakanka sąžiningo liudijimo, ir mes tą liudijimą turime.

Katalikų Bažnyčia yra pastatyta ant apaštalų liudijimo pamato. Tikėjimo išpažinime kalbame: „Tikiu vieną, šventą, apaštalinę Bažnyčią.“ Jėzaus mokinai matė, liudijo ir už savo liudijimą mirė kankinių mirtimi. Šis apaštalų liudijimas surašytas Evangelijų, Apaštalų darbų ir Apreiškimo knygose ir neiškraipytas pasiekė mūsų laikus. Šias knygas turime, jas skaitome ir jų padedami prisiliečiame prie Jėzaus Asmens bei mokymo. Mūsų misija yra toliau nešti šį apaštalų mokymą bei liudijimą.

Apaštalų liudijimas neiškraipytas pasiekė mūsų laikus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min