Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“. (Mt 21, 33-43)
Dievo investicija į mūsų gyvenimą
Pranašas Izaijas palygino Izraelį su vynuogynu (Iz 5, 1–7). Šeimininkas išrinko gerą žemę, ją aptvėrė, pasodino derlingų medelių ir laukė saldžių kekių, o sulaukė rūgštuogių. Tuomet nusivylęs šeimininkas leido vynuogyną paversti dykviete.
Šiuo palyginimu pranašas įspėjo savo tautiečius, kad su šio pasaulio šeimininku – Dievu reikia skaitytis. Kūrėjas gausiai apdovanoja žmogų – gyvybe, sveikata, protu, įvairiais gabumais, bet Dievas laukia vaisių: jo dovanų negalima iššvaistyti, bet jomis reikia taip pasinaudoti, kad jos atneštų gerų vaisų tiek apdovanotajam, tiek visuomenei.
Dievas laukia vaisių: jo dovanų negalima iššvaistyti, bet jomis reikia taip pasinaudoti, kad jos atneštų gerų vaisų tiek apdovanotajam, tiek visuomenei.
Jėzus tautos vadams taip pat kalbėjo palyginimu apie vynuogyno šeimininką, kuris išnuomojo savo vynuogyną ir, atėjus vaisių metui, panoro gauti jam priklausančią dalį. Tačiau nedori nuomotojai šeimininko tarnus primušė, kitus net išžudė; nužudė net ir šeimininko sūnų. Papasakojęs palyginimą, Jėzus klausė: „Ką atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ Klausytojai atsakė, kad šeimininkas nubaus piktadarius ir vynuogyną išnuomos kitiems, kurie, atėjus metui, atiduos šeimininkui priklausančią vaisių dalį (plg. Mt 21, 33–42). Tuomet Jėzus paskelbė ištarmę: „Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių.“
Aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji suprato, ką Jėzus jiems norėjo pasakyti, dėl to pyko ir ieškojo būdų, kaip atsikratyti jiems neparankaus mokytojo. Jeigu jie būtų apgailėję savo nedorą elgesį, viskas būtų pakrypę į gera, nes Dievas yra apstus gailestingumo. Deja, tai padaryti jiems neužteko nei išminties, nei drąsos.
Dievo žodis, nors ir pasakoja apie tolimus įvykius, beldžiasi į kiekvieno mūsų protą ir sąžinę su klausimu: kaip mes elgiamės su Dievo investicija į mūsų gyvenimą? Juk viską, ką iš prigimties turime, esame gavę iš Dievo.
Paskutinės vakarienės kambaryje Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų“ (Jn 15,16).
Mes, tikintieji į Jėzų Kristų, iš Dievo esame ypač daug gavę. Jėzus už mus net mirė ant kryžiaus, kad mes galėtume amžinai gyventi Dievo artumoje. Mes esame Jėzaus išrinkti ir paskirti nešti gausių vaisių. Mūsų gyvenime pati didžiausia Dievo investicija yra mūsų krikščioniškasis tikėjimas. Kaip mes ją panaudojame?
Šiais metais mūsų akys dažnai krypsta į palaimintąjį Teofilių Matulionį. Šiandien mums rūpimu klausimu palaimintasis Teofilius atsako ne žodžiais, bet pačiu savo gyvenimu. Pamilęs Jėzų, jis nutarė visiškai pasišvęsti Evangelijos žinios skleidimui. Po kunigystės šventimų jis du dešimtmečius uoliausiai tarnavo jam pavestiems tikintiesiems. Palaimintasis galėjo išvengti įkalinimo, jei būtų sutikęs bendradarbiauti su bolševikų valdžia, bet tikėjimas neleido jam eiti kreivais keliais, ir jis prisiėmė visas ano meto negandas, eidamas per kalėjimus, tardymus ir katorgas. Jo gyvenimo ir tarnystės vaisiais džiaugiamės ir naudojamės. Iš jo mokomės, kaip reikia branginti tikėjimą ir būti nuosekliais Jėzaus mokiniais.
Praėjusią savaitę prisiminėme šv. Pranciškų ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresę. Šių šventųjų vardai plačiai žinomi pasaulyje. Šv. Teresė gyveno labai trumpai, vos 24 metus, bet jos trumpas gyvenimas buvo taip ryškiai nušviestas Evangelijos, kad iki mūsų dienų nepaliauja žavėjęs visų, kurie susipažįsta su šios šventosios mažuoju tobulybės keliu.
Šv. Pranciškus gyveno šiek tiek ilgiau – 46 metus. Po atsivertimo jis tapo labai nuosekliu ir ištikimu Jėzaus mokiniu. Šv. Pranciškus matė, kaip godumas turtų neigiamai veikia visus Bažnyčios žmones, todėl pasirinko kraštutinį neturto kelią. Jis įkūrė vienuoliškąjį ordiną, kad jo nariai ištikimai sektų paskui Kristų ir neštų į pasaulį jo šviesą.
Dievo apdovanotas Paulius, – iš krikščionių persekiotojo tapęs ištikimu Jėzaus mokiniu, – iš kalėjimo rašė savo dvasios vaikams: „Broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra <...> Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis“ (Fil 4, 8–9).
TAIP PAT SKAITYKITE: 5 dalykai, kurių nežinojote apie Jėzų Kristų
