Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 9d. 10:01

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Dievas budi

Sigitas Tamkevičius Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.

Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. Jėzus tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“

Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“

Dievas budi

Evangelijoje pagal Matą randame du pasakojimus apie Jėzų ir jo mokinius, plaukiančius per audringą Genezareto ežerą. Kartą, kai aplinkui šėlo audra ir mokiniai bijojo nuskęsti, pavargęs Jėzus valtyje miegojo (plg. Mt 8, 23–27). Kitą kartą naktį mokinių laivelį blaškė bangos, o Jėzaus valtyje nebuvo. Kai jis prisiartino, mokiniai Jėzaus neatpažino ir, palaikę šmėkla, labai išsigando (plg. Mt 14, 22–33).

Kai mūsų gyvenime šėlsta audros – ištinka didelė nelaimė, sunkiai sergame, netenkame gero darbo, miršta mums brangūs žmonės, – dažniausiai taip pat išsigąstame, kaip anuomet Jėzaus mokiniai. Atrodo, tarsi Dievo nėra su mumis arba kad mes jam nerūpime.

Kasmet rugpjūčio pirmąjį šeštadienį į sąskrydį Ariogalos slėnyje susirenka tremtiniai, politiniai kaliniai su savo vaikais ir vaikaičiais. Susirenka prisiminti dienų, kai jų gyvenime šėlo didelės audros, ir pasidžiaugti, kad didžiausi vargai jau likę tolimoje praeityje. Be jokios kaltės išplėšti iš gimtųjų namų ir gyvuliniuose vagonuose nuboginti į tolimą Sibirą, jie turėjo sunkiai dirbti, šalti, net badauti ir išgyventi mirtis artimiausių asmenų, nepajėgusių atsilaikyti prieš Sibiro negandas.

Sunkias tremties dienas ištvermingiausiai pakėlė tie, kurie tikėjo, kad jų gyvenimo laivelyje yra Dievas ir jis neleis jiems nuskęsti. Anuomet neturėti vilties buvo beveik tolygu mirčiai.

Tačiau gyventi be tikėjimo ir vilties buvo sunku ne tik Sibire, yra sunku ir laisvoje Lietuvoje.

Tačiau gyventi be tikėjimo ir vilties buvo sunku ne tik Sibire, yra sunku ir laisvoje Lietuvoje. Šitai liudija aimanos mūsų tautiečių, išsigandusių dabarties audrų. Žmones daug kas gąsdina: ir atominis monstras Vilniaus pašonėje, ir COVID virusas, ir prarastas darbas, ir politinių bangų mėtomas Lietuvos laivelis, – dažniausiai net neaišku, į ką galima atsiremti.

Daugelis žmonių svarbiausią atramą yra praradę. Nors išsilaisvinome nuo sovietinės propagandos, skelbusios, kad Dievo nėra, o mūsų rojumi taps kuriama komunistinė visuomenė, tačiau per trisdešimt laisvės metų mes buvome maitinami panašia materialistine propaganda, kad žmogaus laimės viršūnė tėra sėkminga karjera ir dideli pinigai. Tame komunikavimo priemonių žinių ir nuomonių sraute daugelis negirdėjo arba net nenorėjo girdėti skelbimo, kad „žmogus yra gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4).

Todėl šiandien ir matome daugybę susvetimėjusių, piktų ir vieni kitus kaltinančių žmonių. Neatsitiktinai yra išsikerojęs alkoholizmas; kai serga žmogaus dvasia, o nerimas neleidžia jausti gyvenimo skonio, nusiraminimo ieškoma net narkotikuose.

Mišių Evangelijos žodis šį sekmadienį primena, kad Dievas visuomet yra šalia mūsų, kad jis mus labai myli ir lydi net tuomet, kai apie jį negalvojame arba abejojame jo buvimu bei veikimu.

Psalmininkas primena: „Pagalba man ateina iš Viešpaties, kuris padarė dangų ir žemę. Tavo kojai suklupti jis neleis, – tas, kuris tave globoja, budi“ (Ps 121, 2–3).

Tas, kuris tave globoja, budi.

Viešpatie, leisk mums sunkiomis valandomis visuomet girdėti tavo padrąsinančius žodžius: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min