Dabar populiaru
Publikuota: 2021 gegužės 30d. 10:26

Sigitas Tamkevičius: Sekmadienio Evangelija. Švč. Trejybės slėpinys

Sigitas Tamkevičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Sigitas Tamkevičius
Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.

Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. (Evangelija pagal Matą 28, 16–20)

Švč. Trejybės slėpinys

Yra trys klausimai, į kuriuos žmonės ieškojo ir tebeieško atsakymų:

  • Ar yra Dievas?
  • Jei jis yra, tuomet koks Jis?
  • Ir koks turi būti žmogaus santykis su Juo?

Tačiau žmogus gali būti gundomas pasinerti jį supančioje medžiaginėje tikrovėje, savo begaliniuose noruose ir mąstyti, kad egzistuoja tik tai, ką jis mato ir nieko daugiau. Tuomet, kaip sakė F. Dostojevskis, „jei Dievo nėra, viskas leidžiama“. Tuomet žmogus pasijunta galintis laisvai ir be atsakomybės tenkinti savo egoistinius norus.

Žmogus, kaip liudija istorija, atmetęs Dievą, susikurdavo jo pakaitalus – stabus. Primityvus žmogus juos pasigamindavo iš medžio ar akmens; mūsų gi amžiaus žmogus garbina kitokius stabus: pinigus, juslinius malonumus ir turimą ar įsivaizduotą savo didybę.

Švč. Trejybės sekmadienis yra proga pamąstyti apie Dievo slėpinį.

Švč. Trejybės sekmadienis yra proga pamąstyti apie Dievo slėpinį. Matydami gražią gamtą, protingus žmones, planetas ir žvaigždynus, susimąstome: iš kur visa tai? Jei žmogus neturi išankstinio nusistatymo netikėti, protas tiesiog reikalauja pripažinti be galo protingą ir galingą Kūrėją. Todėl visais amžiais tikėjimas į Dievą buvo neatskiriama žmogaus egzistencijos dalis.

Dievas nepaliko žmogaus tamsoje, bet apreiškė save, kaip jis kūrė pasaulį, kaip leido žmogui naudotis pasaulio gėrybėmis, kaip žmogus bandė pabėgti nuo Dievo – gyventi laikant save dievu ir pagaliau – kaip Dievo meilė surado būdą žmogų išgelbėti.

Šį Dievo apreiškimą turime Šventajame Rašte; jame rašoma: „Ieškosi Viešpaties, savo Dievo, ir jį rasi, jei ieškosi visa širdimi ir visa siela. Su nerimu, kai ateityje visa tai bus tave ištikę, Tu sugrįši pas Viešpatį, savo Dievą, ir jo klausysi. Kadangi Viešpats, tavo Dievas, yra gailestingas Dievas, jis tavęs nepaliks ir nesunaikins“ (Įst 4, 29–31).

Be Dievo apreiškimo mes nežinotume, kad Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Senasis Testamentas mums pasakoja apie Dievą Kūrėją – jo išmintį ir kūrybą; pasakoja apie Dievo meilę žmogui: jį ne tik sukuria, bet juo ir rūpinasi. Dievas nurodo kelią, kuriuo žmogus turi eiti, jei nori būti laimingas; prie Sinajaus kalno duoda Dekalogą, kurio esmė yra meilė: „Mūsų Dievas Jahvė yra vienintelis Viešpats. Mylėk tad Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis. Šie žodžiai, kuriuos aš tau šiandien sakau, giliai tau širdin teįsminga“ (Įst 6, 2–6).

Be Dievo apreiškimo mes nežinotume, kad Dievas yra vienas, bet trijuose Asmenyse.

Naujojo Testamento knygos mums pasakoja apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą, jo gyvenimą, Evangelijos skelbimą, mirtį ir prisikėlimą. Apaštalas Jonas kalba apie Jėzų, kaip amžinąjį Dievo Žodį, per kurį yra sukurtas pasaulis: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1,1.14).

Naujasis Testamentas pasakoja ir apie Šventąją Dvasią, kurią Jėzaus vardu siunčia Tėvas ir kuri pasilieka su Jėzaus draugais iki amžių pabaigos, iki susitikimo pas dangaus Tėvą.

Šventoji Dvasia, jei tik leidžiame jai veikti, mus veda per gyvenimą ir mus padaro Dievo vaikais. Dėl to apaštalas Paulius rašo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 14–15).

Ši apaštalo nuoroda nusako, kad žmogaus santykis su Dievu turi būti panašus į vaiko ir tėvo santykį, kuris grindžiamas ne baime, bet meile.

Dėkokime Dievui už jo Apreiškimą; dėkokime už triasmenio Dievo vardu gautą krikštą ir amžinojo gyvenimo pažadą.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min