Mat viena didžiausių, įtakingiausių ir valdančių šalį partijų įstengė išsirinkti tik tokį lyderį – žmogų, kuris per savo trumpą politinę karjerą sugebėjo patekti viso labo vien į politinio pasitikėjimo postus. Beje, ir tie postai didele reikšme nespindi.
Nors atėjęs ant vis dar madingos pokyčių bangos, Gintautas Paluckas įkūnija visas nacionalinių socialdemokratų klišes – žmogus „prie ūkio“, prastų retorinių gabumų, be proto galiūno požymių, teistas už žalingą valstybei veiklą. Jokiais pokyčiais ir nekvepia, užtat dvelkia šlovingomis senųjų socialdemokratų tradicijomis.
Todėl G.Paluckas yra savotiškas lietuviškos politikos fenomenas, simptomas ir mįslė. Kaip niekuo neišsiskiriantis vyrukas tampa šalies politinės sistemos atraminės partijos pirmininku? Stebinanti aplinkybė – per prieš pusmetį vykusius Seimo rinkimus naujasis LSDP pirmininkas partijos sąraše socdemų rėmėjų buvo kilstelėtas vos į 27-ąją vietą.
Pirmiausia G.Paluckas sėkmingai įsirikiuoja į plejadą partinių lyderių, kurie, šachmatų terminais kalbant, būdami politinio žaidimo pėstininkais nusikrapšto iki karališkų (?) pozicijų. Pavyzdžiui, kuo ypatingi neseniai iškilę, kitų odiozinių darinių vadukai – Živilė Pinskuvienė, Remigijus Šimašius ar Remigijus Žemaitaitis? Šiuo požiūriu G.Paluckas yra tik dar vienas partinio gyvenimo nykumos simptomas.
G.Paluckas nėra nei geresnis, nei blogesnis už kitų partijų lyderius. Tačiau jis, kaip ir anksčiau paminėtieji, pasižymi viena savybe – politine uosle, kuri leidžia atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Tai įmanoma dėl lyderystės vakuumo, spengiančio mūsų partijose. Liaudis sako, kad šventa vieta tuščia nebūna ir atsiranda apsukrūs veikėjai, kurie mikliai užpildo susidariusias ertmes.
Tai – akivaizdūs krizės ženklai. Piliečiai ir toliau nepasitiki partijomis. Žinoma, nepasitikėti partijomis vien dėl to, kad jos siekia valdžios, reiškia kvailumą, nes valdžia yra kiekvienos politinės partijos tikslas, jų egzistavimo pagrindas, jos daro viską, kad ją pasiektų, ir tuo piktintis nėra pagrindo.
Tačiau piliečiams nepasitikėjimas atsiranda tuomet, kai valdžia tampa absoliučia vertybe. Jei partija funkcionuoja ne tam, kad atstovautų piliečiams, ji virsta „draugų grupe“, siekiančia prasibrauti į politinį olimpą ar įsitvirtinti jame dėl galimybės pasirūpinti savo šviesiu rytojumi. Šalį vis drebinantys korupciniai skandalai rodo būtent tokius tikslus ir funkcijas.
Todėl dažnai partinis gyvenimas paprasčiausiai imituojamas, kai partijos nariai yra tik statistai, o visa veikla yra inertiška bei nukreipta į keleto jos lyderių klestėjimą. Visuotiniai LSDP ir TS-LKD vadovų rinkimai patvirtino, kad mūsų didžiosiose partijose klesti apatija. Atrodytų šiose partijose turėtų telktis pilietinis aktyvas, tačiau, paradoksalu, bet rinkimuose dalyvavo vos po pusę jų narių. Taip kuriamos prielaidos partinio gyvenimo degredacijai, kurią atspindi naujieji partijų vadai.
Kitas svarbus dalykas, leidęs G.Palucko lyderystę – senosios socialdemokratų gvardijos abejingas požiūris į šiuos pirmininko rinkimus. Kaltas Lietuvos politikoje sužydėjęs jaunystės kultas? Seni politikos vilkai puikiai žino, kad jaunystė pati savaime nėra jokia vertybė, kaip ir jie gerai jaučia konjunktūros virpesius. Šiuo metu būti LSDP pirmininku reiškia tik rizikas, net visa politine ateitimi.
Tad visuomenei menkai žinomas, parlamentaro mandato ar ministro posto neturintis G.Paluckas galės būti lengva ranka sudegintas ant nepasitenkinimo laužo, socdemams dar sykį patyrus nesėkmę. Tuomet partinio avangardo smaigalyje bus galimybė apsireikšti ir kokiam išbandytam socialdemokratų kadrui.
Euforijos apimtas G.Paluckas greit sulaukė premjero raginimo grįžti į realybę – būti lietuviškos socialdemokratijos „reanimatoriumi“. Socialdemokratijos, kurios šioje šalyje reikia paieškoti.
