Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 7d. 07:56

Tomas Viluckas: Mandagūs persekiojimai

Tomas Viluckas Prieš porą savaičių Kanados Monrealio mieste kunigas buvo subadytas per rytines Mišias Šv. Juozapo bazilikoje – didžiausioje bažnyčioje šioje šalyje. Kunigas liko gyvas, bet šiemet pasaulyje nužudyti jau penki katalikų kunigai. Prancūzijoje vis labiau plinta bažnyčių išniekinimo reiškinys.

Pirmąją kovo mėnesio savaitę musulmonų piemenys iš Fulani genties nužudė 26 krikščionių ūkininkus, užpuolė jų kaimus Nigerijoje, Benujės valstijoje. Pabėgti sugebėjusios krikščionių šeimos pasakoja apie pamišusius užpuolikus, kurie žudė ne tik šaunamaisiais ginklais, bet ir mačetėmis. Šimtai žmonių slepiasi miškuose ir bijo grįžti į savo namus, kuriuos užėmė musulmonų piemenys.

Tai – tiesioginiai išpuoliai prieš krikščionis, kurie vyko ne tolimoje praeityje, bet vyksta šiomis dienomis, jie nesiliauja ir kažin, ar liausis ateityje. „Ir šiandien krikščionys gyvena su ore tvyrančia persekiojimų nuojauta. Ir šiandien turime labai daug kankinių, daug persekiojamųjų dėl meilės Kristui. Yra daug šalių, kuriose krikščionys yra beteisiai. Už kryželio nešiojimą žmonės patenka į kalėjimą. Už tai, kad yra krikščionys, žmonės nuteisiami mirties bausme. Turime daug gyvybes paaukojusių kankinių, ir šiandien jų skaičius didesnis negu pirmaisiais amžiais. Tačiau niekas į tai nekreipia dėmesio. Tai ne žinia. Televizija ir spauda apie tai nekalba. Tačiau krikščionys šiandien persekiojami“, – pareiškė praėjusių metų birželio 1 d. popiežius Pranciškus.

Visgi pontifikas yra įsitikinęs, kad persekiojimai turi ir kitą pavidalą – jis kalba apie „mandagų persekiojimą“. Neseniai grįždamas iš apaštalinės kelionės po Maroką, tradicinėje spaudos konferencijoje lėktuve Pranciškus, paklaustas apie religinę laisvę islamiškuose kraštuose, paragino kreipti dėmesį ne į juos, o į krikščioniškos tradicijos šalis: „Mums, krikščionims, kyla pavojus iš tam tikrų vyriausybių, kurios kėsinasi į sąžinės laisvę“, – pareiškė jis kovo 31 d. Ir Pranciškus paminėjo gydytojų, kurie, eidami prieš savo sąžinę, turi imtis veiksmų prieš gyvybę, pavyzdį.

Tikrasis pavojus yra ne neapykantos demonai, kurie grasina krikščionims, bet pagunda galvos linksėjimu prisijungti prie persekiotojų.

Nesenų pavyzdžių Vakarų visuomenėse, kai kėsinamasi į sąžinės laisvę, yra ne vienas. JAV demokratų partijos „žvaigždė“, galandanti ginklus kovai dėl prezidento posto, senatorė Kamala Harris pareiškė, kad krikščioniškos brolijos „Kolumbo riteriai“ (beje, veikiančios ir Lietuvoje) nariams turėtų būti uždrausta dirbti teismų sistemoje. Oklahomos universiteto (JAV) teisės dekanas Brianas McCallas buvo pašalintas iš savo pareigų už „mizoginistinį“ ir „homofobinį“ požiūrį, nors jis tik laikosi tradicinių krikščioniškų idėjų apie santūrumą ir santuokos pobūdį.

Nors Kanados Kvebeko provincija dar XX a. pradžioje buvo laikoma katalikybės forpostu Š.Amerikoje, dabar šioje, virš 8 mln. gyventojų turinčioje Kanados provincijoje, valdantieji pateikė įstatymo projektą, kuriuo remiantis šios provincijos viešojo sektoriaus darbuotojams būtų neleidžiama nešioti „religinių simbolių“, pavyzdžiui, kryželių. Koks stiprus laicizmas Kvebeke iliustruoja neseniai nacionalinėje asamblėjoje vienbalsiai priimtas sprendimas pašalinti virš asamblėjos pirmininko kėdės nuo 1936 metų kabojusį kryžių.

Sykį kalbėdamas žymusis rusų disidentas Aleksandras Solženicynas sakė, kad komunistinė katastrofa atsitiko Rusijoje todėl, kad rusai pamiršo Dievą. Tačiau tokia išvada aktuali ir mūsų visuomenei. Jei neliks tikėjimo krikščioniškuoju Dievu, bus pamiršta, kad žmogus yra nuodėmingas. Tuomet pamirštama, kad esame nusidėjėliai, kuriems reikia atleidimo, kad priklausome nuo Dievo gailestingumo, todėl turime atleisti kitiems. Pamirštama, kad kelionė per gyvenimą yra ne nesibaigianti šventė, bet ir atgailos piligrimystė.

Taip pat vienoje savo esė A.Solženicynas rašo: „Jei mes nesusigrąžinsime atgailos dovanos, tada mūsų šalis pražus ir nusitemps paskui save visą pasaulį.“ Šie žodžiai pildosi ne tik rusų tautai, bet ir mūsų Vakarų civilizacijai, kurios dalimi esame. Mes pamiršome Dievą, gailestingumo, atgailos ir atleidimo prasmę.

Šiuose mandagiuose persekiojimuose dalyvauja ne žiaurūs tironai, apsiginklavę kardais ir kirviais, o žmonės, dažnai išaugę krikščioniškoje aplinkoje, kurie nori pasitarnauti nereligingoms aukštosios valdžios institucijoms. Jie pasmerkia krikščionis, vadindami juos nejautriais ir netolerantiškais. Kai pasaulis nekenčia Bažnyčios (deja, visada buvo taip), tikėjimas, viltis ir meilė kartais atrodo įžeidžiančios. Liberalioji ideologija, atgailą ir gailestingumą pavertusi silpnybės apraiška, tvirtai nusprendė išnaikinti krikščionybės požymius iš mūsų vakarietiškos visuomenės.

Vakarų krikščionys neturėtų skųstis dėl savo likimo šiuose mandagiuose persekiojimuose. Bažnyčia visada buvo persekiojama, ir tai praktiškai tapo jos bruožu. Mes taip pat žinome, kad tikrasis pavojus yra ne neapykantos demonai, kurie grasina krikščionims, bet pagunda galvos linksėjimu prisijungti prie persekiotojų.

Popiežius Pranciškus mums primena, kad mandagus persekiojimas yra labai realus. Tačiau šios grėsmės neprilygsta kankinimams, kuriuos patyrė pirmieji kankiniai, mirę Romoje, mūsų tautiečiai pokaryje ar Islamo valstybės kovotojų nukryžiuoti krikščionys Sirijoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie 15min