Nenuostabu, kad 1992 m. Jungtinės Tautos gruodžio 3-iąją paskelbė Tarptautine neįgaliųjų žmonių diena, kurios metu siekiama atkreipti dėmesį į neįgaliųjų problemas. Bent kartą per metus valdžios struktūros ir visuomenė yra priverstos pasidomėti tuo, kas vyksta ir šioje stovykloje.
Tiesa, galima visų dėmesį pritraukti ir tokiais metodais, kaip tai daro mano bičiulis Justas Džiugelis. Turėdamas sunkią negalią jis šokinėja su parašiutu, praskrieja sportiniu automobiliu ar stoja į Šaulių sąjungą. Ne vien todėl, kad yra kupinas gyvenimiškos energijos, bet jį kamuoja svajonė – surinkti lėšų mokyklos, kurioje drauge žinių siektų neįgalūs ir „sveiki“ vaikai, statybai.
Atrodytų tokiomis mokyklomis turėtų būti visos. Tačiau. Neseniai Klaipėdoje tėvai auginantys vaiką su Dauno sindromu drįso norėti savo atžalą leisti į įprastą mokyklą. Viename didžiausių šalies miestų tik Prano Mašioto progimnazija sutiko prisiimti netradicinį mokinį.
Sarkastiškai liko juoktis, kai Valdovų rūmuose neįsitekau į liftus. Rūmuose, valstybės iždui atsiėjusiuose 300 mln. eurų, judėti teko krovininiais liftais.
Tačiau socialiniai barjerai net europietiškoje Lietuvoje virsta regimais barjerais. Mūsų šalyje stūkso daugiau kaip 30 tūkst. viešosios paskirties pastatų, kurie yra neprieinami žmonėms, turintiems judėjimo negalią.
Tai teko pačiam savo kailiu patirti šią vasarą, su žmona keliaujant po Lietuvą. Dauguma muziejų, rekreacinių zonų, sakralinių objektų, net viešo maitinimo įstaigų pasitiko laiptais ir nedraugiška mano vežimėliui infrastruktūra.
Sarkastiškai liko juoktis, kai Valdovų rūmuose neįsitekau į liftus. Rūmuose, valstybės iždui atsiėjusiuose 300 mln. eurų, judėti teko krovininiais liftais.
Dar vienu šokiruojančiu pavyzdžiu, kaip Lietuvoje yra abejingai žiūrima į neįgaliuosius, tapo Kaune jau pradėta Laisvės alėjos rekonstrukcija. Po jos žmonėms, judantiems neįgaliųjų vežimėliais, įvažiuoti į Laisvės alėjoje įsikūrusias parduotuves, kavines ir kitas įstaigas bus sudėtingiau nei dabar.
Architekto Š.Kiaunės teigimu, „neetiška pusę šaligatvio iš miestiečių atimti dėl šitokių statinių“, todėl „alėjoje prie pastatų turės nelikti dabar neestetiškai įrengtų laiptų ir įvažų neįgaliesiems“.
Mat motyvuojant tuo, kad įvažos prie pastatų trukdo dviratininkams ir praeiviams, atliekant rekonstrukciją visos jos griaunamos, o naujų nebus. „Genialaus“ architekto Š.Kiaunės teigimu, „neetiška pusę šaligatvio iš miestiečių atimti dėl šitokių statinių“, todėl „alėjoje prie pastatų turės nelikti dabar neestetiškai įrengtų laiptų ir įvažų neįgaliesiems“.
Pasak autoriaus, projekte numatyta, kad įvažos neįgaliesiems privalės būti įrengtos patalpų viduje, nors kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus suvokia, kad tai neįgyvendinama techniškai, finansiškai, o patalpų savininkų neįpareigoja teisiškai.
Niekam nė motais, kad Laisvės alėjos rekonstrukcijos projekto pritaikymo neįgaliesiems sprendimai ignoruoja projektavimo visiems principus, pažeidžia Lietuvos teisės aktus ir tarptautinius įsipareigojimus – Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą ir Statybos reglamento reikalavimus.
Tokie projekto architekto vieši pasisakymai patvirtina, kad rengiant Laisvės alėjos rekonstrukcijos projektą Š.Kiaunė dėl asmeninės estetinės sampratos sąmoningai pasirinko sprendimą atmesti neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių, tėvų su mažais vaikais interesus. Š.Kiaunei neįdomūs tokie žmonės, nes jis viešėdamas Vakarų Europoje net neatkreipė dėmesio, kad net tūkstantmečiai architektūros paminklai yra pritaikyti neįgaliesiems.
Europos Komisija yra priėmusi išsamią strategiją iki 2020 metų sukurti Europą be jokių kliūčių neįgaliesiems, tačiau kiauniškas pasaulėvaizdis pernelyg siauras, kad į jį tilptų kažkokios europietiškos vizijos. Tokio kiauniško, barjerinio, mąstymo pavyzdžių mūsų šalyje yra apstu.
Šis mąstymas byloja – nebjaurokite mūsų miestų savo vežimėliais, nesimaišykite po kojomis mūsų šventėse, poilsio vietose, pasitenkinkite pensijomis ir nesigvieškite mūsų darbo vietų, leiskite savo dienas su tokiais kaip jūs, nenorėkite daugiau, nei jums duota.
Tačiau toks mąstymas skurdina mūsų visuomenę, nes nustumia kitoniškumą į paraštes. Atrodo, kad mūsų požiūris į neįgalius žmones vis dar nėra laisvas. Dar neišsilaisvinome nuo savo baimių, nesaugumo, įpročių, mus vis valdo stereotipai ir šablonai apie žmones.
Galima kalbėti, kad kelionė į laisvą mąstymą yra ilgas procesas. Tačiau ar jis nėra pernelyg užsitęsęs?
TAIP PAT SKAITYKITE: Tomas Viluckas: Islame yra užkoduotas iracionalumo dėsnis
