Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 12d. 08:00

Tomas Viluckas: Toks neįsivaizduojamas dalykas – mirtis prie parlamento

Tomas Viluckas Sausio 13-oji jau byloja per vienos kartos nuotolį. Ko gero, tai buvo paskutinis kartas, kai aiškiai pasireiškė tautinė savimonė. Nuo to meto į viešumą prasiveržiantys tautiškumo protrūkiai būdavo fragmentiški, dažniausiai susieti su krepšininkų pergalėmis tarptautinėje arenoje ar fasadiniu patriotizmu per valstybines šventes. Tad Sausio 13-oji yra savotiška riba, istorinis ženklas, sąmonės slenkstis, kuris perskelia laiką ir metraščius.

Šiemet šios ypatingos datos išvakarėse buvo paskelbti Krašto apsaugos ministerijos užsakymu 2018 m. gruodžio mėn. atlikto visuomenės nuomonės tyrimo rezultatai, kurie kelia prieštaringų minčių. Paprašyti atsakyti į klausimą, ar gintų Tėvynę, jei šiai kiltų grėsmė, teigiamai atsakė beveik pusė apklaustųjų (47 proc.).

Tai reiškia, kad jei, pavyzdžiui, susiklostytų analogiškos situacijos pokariui ar 1991-ųjų sausio pradžiai, laukti kažkokio masinio tautos pasipriešinimo būtų nedėkingas reikalas.

Taip pat tai simptomas, kad daugiau kaip pusė šalies piliečių iš šios valstybės nieko nesitiki ir nesijaučia jai kažkokiu būdu įsipareigoję. Lietuvos gyventojai nebesieja savęs, savo artimųjų su tėvyne, su konkrečia vieta, ką geriau už tokias apklausas paliudija milžiniški emigracijos mastai. Žmonės verčiau dėl savo vaikų ir šeimos gerovės palieka Lietuvą, nei vardan abstrakčių idealų kenčia žeminančią egzistenciją čia.

Taip meilė tėvynei, kaip ir kiekviena meilės forma, reikalauja pranokti save. Deja, tėvynės meilė vis labiau praranda konkrečias išraiškas subanalėdama iki aistruolių karnavalų per krepšinio varžybas ir salsvų lozungų nacionalinio transliuotojo eteryje.

Žinoma, galima daug samprotauti, kad valdžia ir tėvynė nėra tapatūs dalykai, bet didžioji dauguma šalies gyventojų neįsivaizduoja, kodėl jie, pavyzdžiui, iškilus pavojui turėtų guldyti galvas prie parlamento, vyriausybės rūmų ar prezidentūros, nes žmonių sąmonėse tai ne Lietuvos valstybingumo, bet neteisybės ir nesibaigiančių intrigų simboliai.

Žmonės verčiau dėl savo vaikų ir šeimos gerovės palieka Lietuvą, nei vardan abstrakčių idealų kenčia žeminančią egzistenciją čia.

Visai neįsivaizduojama, kad kilus priešiškų jėgų agresijai gyventojai rinktųsi prie televizijos bokšto, kur guldytų galvas už informacinį kanalą skleidžiantį politkorektiškumo ideologiją, aptarnaujantį mylimas partijas ir politikus, diegiantį nepasitikėjimą tautiškumo idealais. Sovietmetį menantys žmonės gali palyginti – tik gūdžios sovietinės propagandos laikais JAV prezidentas sulaukdavo tiek pagiežos ir patyčių, kiek kasdien jų išliejama nacionalinio transliuotojo eteryje Baltųjų rūmų šeimininko adresu. Ar už tokį visuomeninį transliuotoją žūtų nūdienos lietuvis, tebūna retorinis klausimas.

Vertėtų atkreipti dėmesį, kad, pasak apklausos, labiausiai priešintis ginklu priešams būtų linkę nevedę jaunesnio amžiaus lietuvių tautybės vyrai iš kaimo vietovių. Ginklą į rankas būtų linkę imti studentai/moksleiviai (48,4 proc.), ūkininkai (44,4 proc.), smulkūs verslininkai (39,6 proc.), specialistai/tarnautojai (35,8 proc.), mažiausiai – aukščiausio ir vidutinio lygio vadovai (23,5 proc.). Tad vėl kaimas (taip dažnai demonizuojamas mūsų viešojoje erdvėje) yra tas sveikasis tautos branduolys, kuriame laikosi tautinės vertybės.

Vis tik po tokių apklausų rezultatų turėtų būti šaukiamas Valstybės gynimo tarybos posėdis, telkiamos protingiausios galvos ir sprendžiama kaip tėvynę išvaduoti iš abstrakcijų gniaužtų. Be abejo, tai fantastinio filmo scenarijus, kuris niekada nebus įgyvendintas. Ir lietuviai, net ir pasilikdami čia toliau darysis svetimi šiam kraštui, nes jie jame nėra šeimininkai.

Tačiau jie paprastai, nedeklaratyviai, bet konkrečiai myli savo vaikus ir artimuosius bei šios meilės įkvėpti daro vienokius ar kitokius sprendimus, kartais sunkius bei didvyriškus.

Gal čia ir yra tikroji meilė tėvynei?

Meilė tėvynei skamba patetiškai, tačiau turėtume savęs klausti, kiek lieka vietos patosui, kai ši meilė, kaip sausio įvykių metu, pasklinda krauju, nueina iki mirties? Iš mūsų, tikėkimės, šito pareikalauta nebus, tačiau tai nereiškia, kad galime likti tik ties abstrakčiais pokalbiais apie patriotizmą, pilietiškumą ir vertybes. Kiekvienam tenka sava atsakomybės dalis už tai, kad sausio didvyrių prieš beveik trisdešimt metų paaukotas jaunas gyvenimas kurtų ateitį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min