„Elitas“, bent jau žurnalistų žodžiais, piktinasi, kodėl laimi populistiniai kandidatai. Išsilavinimo atskirtis tikrai didelė. Jei imsime vien „Brexit“ ir JAV rinkimus, abiem atvejais balsavimo rezultatai pagal išsilavinimą skyrėsi: mažiau išsilavinę norėjo palikti EU ir išrinkti D.Trumpą prezidentu.
Tad vėl atsimušame į švietimą, kuris teoriškai turėtų būti raktas į kritiškesnę, populistines mintis gebančią įvertinti visuomenę. Galima klausti, kaip skatinti kritinį mąstymą, kaip keisti mokyklų programas ar apmokyti mokytojus, bet akivaizdžiai tendencingų įvykių kontekste norisi užduoti rimtesnius klausimus. Ar gali hierarchija ir autoritarija paremta švietimo sistema paruošti piliečius demokratijai?
XVIII a. pabaigoje pasaulinę švietimo sistemą bene labiausiai paveikė Prūsijos mokyklų modelis. Prūsijai stiprėjant geopolitiškai, vis daugiau šalių ėmė kopijuoti jų švietimo sistemą ir devyniolikto amžiaus pradžioje ji pasklido Europoje ir JAV.
Ši sistema buvo sukurta monarchijos laikotarpiu, o mes norime, kad ji sėkmingai diegtų demokratiškas vertybes. Ar ne paradoksalu?
Prūsiška sistema pasižymėjo nemokamu pradiniu mokymu, specialiais mokytojų parengimo koledžais, privalomu lankymu, standartizuotais nacionaliniais testais, amžiaus grupėmis paremtomis programomis, temų fragmentizavimu į atskirus dalykus, mokomus per fiksuotą laiko tarpą, ir valstybės viršenybe virš tėvų.
Švietimo ekspertas Johnas Tayloras Gatto yra rašęs, kad „prūsiškas mąstymas buvo paremtas aiškia idėja, ką centralizuotas mokymas turi pasiekti: 1) paklusnius armijos kareivius; 2) paklusnius fabrikų darbuotojus; 3) gerai subordinaciją išmokusius valstybės tarnautojus; <...> 5) piliečius, kurie mąsto panašiai daugeliu klausimu; ir 6) nacionalinį mąstymo, žodžio ir poelgio vienodumą.“
Jis prideda ir daugiau: „Individo valios galimybės buvo griežtai naikinamos, pasitelkus prūsų psichologų mokymus, paremtus gyvulininkyste, jojimo menu bei kariuomenės patirtimis“.
Dar vienas įžymus amerikiečių švietimo ekspertas Richardas Thomas Alexanderis dvidešimto amžiaus pradžioje teigė, kad šių mokyklų tyrinėjimas „įtikins bet kurį, kad Prūsijos piliečiai negali būti laisvi daryti ir veikti patys; <...> kad visa Prūsijos pradinių mokyklų sistema yra sukurta su aiškiai išreikštu tikslu 95 iš 100 piliečių paversti paklusniais valdančiajam ponui ir valstybei“.
Šie žodžiai parašyti jau seniai, tačiau valstybinės švietimo sistemos vis dar remiasi tais pačiais prūsiškais principais. Ši sistema buvo sukurta monarchijos laikotarpiu, o mes norime, kad ji sėkmingai diegtų demokratiškas vertybes. Ar ne paradoksalu?
Ir ne, aš neparašysiu recepto, kaip turėtų atrodyti demokratijos pamatus diegianti švietimo sistema. Jį turėtų kolektyviai atrasti švietimo bendruomenė.
Tačiau atkreipsiu dėmesį, kad švietimo sistema perdėtai didelį dėmesį skiria mokymo turiniui – gal dėl to, nes tai lengviau, nei iš tiesų sugalvoti, kaip turėtų atrodyti visai kitokia sistema. Bet mes pamirštame, kad „kaip“ mokoma kartais svarbiau nei „kas“. Nes informacija pasimiršta, o paties proceso ir formos įdiegtos vertybės, mąstymo ir elgesio modeliai lieka.
Šios formos pasireiškia net detalėse. Kai lankausi mokyklose, dažniausiai einu į mokinių tualetus. Sutikti mokiniai nustemba, pasisveikina, o aš nustembu kaskart pamačiusi dvidešimt pirmojo amžiaus niekaip neprimenančią skylę grindyse. Tuo tarpu mokytojų tualetai net ir prasčiausiose mokyklose gražūs, juose niekada netrūksta tualetinio popieriaus. Sakot, tik smulkmenos?..
Tikrai demokratiškoje sistemoje mokinys suprastų, kad mokytojas irgi yra žmogus, kaip ir jis. Jam irgi būna liūdna. Jis nėra aukščiau dėl to, kad sėdi prie kito stalo arba eina į kitą tualetą.
Mokytojai valgo prie atskiro stalo, aplink kurį negalima bėgioti. Ir mokytojai sėdi klasės priekyje. Jiems atėjus kai kuriose mokyklose vis dar reikia atsistoti ir choru pasisveikinti. Jie viską žino ir šiukštu negali būti silpni.
Ne taip seniai teko lankytis konferencijoje mokytojams, kurioje vienas iš pranešimų buvo apie kūno kalbą. Pranešėja užtikrintu balsu teigė, kad mokytojas negali būti liūdnas, jis privalo visą laiką būti energingas ir pozityvus. Kažkodėl tą akimirką prisiminiau Putiną ant arklio. Jis visada tik tvirtas ir stiprus. Gal nebūtinai šypsosi, bet visada viską žino. Jis herojus. Kaip ir mokytojas.
Tikrai demokratiškoje sistemoje mokinys suprastų, kad mokytojas irgi yra žmogus, kaip ir jis. Jam irgi būna liūdna. Jis nėra aukščiau dėl to, kad sėdi prie kito stalo arba eina į kitą tualetą. Jis gerbiamas dėl savo išminties, kuria dalinasi su mokiniais.
Toje sistemoje nei mokyklos valdymas, nei pamokos vedimas nėra paremtas autokratine sistema. Joje moksleiviai gali įsitraukti į juos tiesiogiai liečiantį mokyklos valdymą – nuo valgyklos meniu iki plytelių spalvos koridoriuje, o pamokoje mokytojas nėra „tiesos“ šaltinis. Mokymosi procesas nėra paremtas kariuomenės modeliu, kuriame viskas privaloma, o standartai yra apibrėžti – per kiek laiko sudėti šautuvą, kaip išsirikiuoti ir ką pasakyti.
Ir užsienyje, ir Lietuvoje jau yra mokyklų, kurios sėkmingai veikia nebeprimindamos prūsiško modelio.
Tai nereiškia ir visiško sistemos sugriovimo. Valstybę kuria jos piliečiai, kurie žino bendrą šalies naratyvą ir vertybiniu pagrindu į nacionalinės svarbos dalykus žvelgia panašiai. Tai svarbu. Tačiau jei mes iš tiesų vis dar manome, kad demokratija yra vertybė, tai mąstymo įvairovė ir originalios minties skatinimas yra būtinas.
O tai pasiekiama visų pirma pakeičiant esminę švietimo sistemos nuostatą – „teisingą“ atsakymą. Jei sistemą kursime ant pamatinio teiginio, kad mokinys visų pirma turi atsakyti mąstydamas, iš tiesų suvokdamas ir pagrįsdamas atsakymą, tuomet atitinkamai keisis ir kitos švietimo sistemos dalys – testavimas, pamokos vedimas, erdvė refleksijai, namų darbai ir kita.
Ir šiandien aš nesiūlau imti ir griauti seną sistemą. Aš tik siūlau būti atviriems diskusijai, kuri ateityje privestų prie pokyčių. Nes jų neabejotinai reikės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Unė Kaunaitė: Kodėl pamokos prasideda per anksti
