Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vytautas Plečkaitis: Gal ir ne tokie blogi tie lenkai?

Silezijos mieste Bielsko Bialoje šiuo metu vyksta lenkų, gyvenančių užsienyje, žiemos sporto šakų spartakiada. Jame gausiai ir labai sėkmingai dalyvauja Lietuvos lenkai, pirmą dieną pelnę net šešis aukso medalius.
Vytautas Plečkaitis
Vytautas Plečkaitis

Kai mano geras pažįstamas dailininkas, neslepiantis savo radikalumo  tautiniais klausimais,  atsitiktinai per „Polonija“ telekanalą pamatė Lietuvos trispalves, kuriomis mojavo čia besivaržantys Lietuvos lenkai, jis netikėtai man prasitarė prie taurės vyno: „Gal ir ne tokie blogi tie mūsų lenkai, gal reikėtų jiems leisti rašyti savo pavardes savo kalba – juk pagaliau tai europinė norma, o Vilniaus senamiestyje pilna angliškų pavadinimų, kurių daugelis pagyvenusių lietuvių, nesimokę anglų kalbos, net negali  perskaityti.“

Žinoma, kad reikėtų, nes Lietuvos lenkai pirmiausia yra Lietuvos piliečiai ir jų tėvynė taip pat yra Lietuva, o daugumos jų gimtinė – Vilnius, Vilniaus rajonas ir Šalčininkai.

Turim ir tą pačią lotynišką abėcėlę. Prisiminiau senos pažįstamos klaipėdietės vokietės, ponios Jung, gyvenančios Visbadene, mintį, kad vokiečiai  (matyt, kaip ir lenkai) pirmiausia ir labiau myli savo gimtinę, o tik paskui visą Vokietiją.

Neatsitiktinai juk vokiečiai, priversti bėgti po karo iš okupuotų kraštų, apsijungė į žemiečių draugijas. Pavyzdžiui, klaipėdiečiai yra susijungę į „Memelaender“  ir nors jų likę ne tiek daug, bet jie reguliariai leidžia savo laikraštį „Memeler Damfboot“ („Memelio garlaivis“). Išeiviai lenkai jungiasi į savo „kresus“.

Prisiminiau klaipėdietės vokietės Jung, gyvenančios Visbadene, mintį, kad vokiečiai  (matyt, kaip ir lenkai) pirmiausia ir labiau myli savo gimtinę, o tik paskui Vokietiją.

Klaipėdos kraštas savo daugiakultūriškumu kažkuo buvo panašus į Vilniaus kraštą. Viename iš jų iki Antrojo pasaulinio karo dominavo vokiečių kultūra su šalia gyvenančiais lietuviais protestantais ir žydais, o kitame – lenkų kultūra su  žydų, lietuvių, baltarusių  kultūromis.

Iš Lietuvos miestų, galbūt tik Vilnius ir Klaipėda dėl savo daugiatautiškumo buvo ir yra labiausiai atviri miestai pasauliui ir svetimų kultūrų įtakoms.

Tačiau po karo vokiečių ir protestantų lietuvių (Vokietijos piliečių) buvusiame Klaipėdos krašte apskritai neliko, išskyrus keletą dešimčių šeimų, o Vilniaus krašte net ir po pokarinės repatriacijos į Lenkiją lenkų liko daugiau nei jame buvo lietuvių.

Žydų neliko nei Klaipėdoje, nei Vilniuje. Man kartais atrodo, kad mūsų ekonominės nesėkmės, nesugebėjimas tvarkyti finansus kyla iš to, kad neturime savo žydų, neturime iš ko mokytis, kaip elgtis su pinigais ir kapitalu, kaip teisingai daryti verslą.

Vilnius, kaip miestas, gali džiaugtis, kad jam dar iš dalies pasisekė, nes jam pavyko išsaugoti ne tik didžiąją senamiesčio dalį, bet ir daugiakultūriškumo liekanas, o jas atstatant atsiranda galimybės tapti tikrai europiniu miestu.

Tuo tarpu Klaipėdoje nauja karta jau „pasiilgsta“ vokiečių kultūros, jos ženklų. Atsiradusią tuštumą bandoma užpildyti vokiškais pavadinimais. Pačiame Klaipėdos centre atsirado didžiulis alaus baras restauruotame XIX a. vidurio sandėlyje su pavadinimu „Mėmelis“ ir alaus rūšis „Mėmelis“.

Vokiečių turistams, kurių nemažai aplanko Klaipėdą vasarą, tokie pavadinimai nereikalingi, nes parašyti lietuviška transkripcija. Jei jau norima jiems įtikti , reikėtų rašyti ne „Mėmelis“, o „Memel“. O atvykusiam lietuviui toks pavadinimas mažiausiai atrodo keistas. Ar ne geriau būtų, kad tiek alus, tiek restoranas vadintųsi „Klaipėda“, nes šį seną vardą,  minimą nuo XIV amžiaus, gerai žino net vokiečiai, besidomintys miesto praeitimi.

Toks tiesmukiškas pataikavimas  yra ir neskoningas, ir parodo pačių šeimininkų nevisavertiškumą, nestabilią klaipėdiečių tapatybę, kaip pasakytų vienas žinomas istorikas.

Žmogus, išmokęs svetimą kalbą, daugiau ar mažiau jaučia simpatiją ir tai šaliai, ir tai kultūrai, nes ją pažįsta ir supranta labiau už tą, kuriam ta kalba visai svetima.

Neseniai LTV pirmasis kanalas per žinias rodė Lenkijos aukštojoje mokykloje lietuvių kalbą studijuojančius lenkus, kurie jau bando kalbėti lietuviškai. Mane maloniai nustebino, kad lietuvių kalbą Lenkijos universitetuose studijuoja daugiau kaip šimtas lenkų.

Žmogus, išmokęs svetimą kalbą, daugiau ar mažiau jaučia simpatiją ir tai šaliai, ir tai kultūrai, nes ją pažįsta ir supranta labiau už tą, kuriam ta kalba visai svetima. Visi tie studentai pamažu gali tapti Lietuvos draugais. Įdomu, kiek lietuvių studijuoja lenkų kalbą? Juk šios kalbos poreikis esant intensyviems ekonominiams santykiams, turint galvoje glaudžius istorinius ryšius, yra nemažas.

Pozityvi, nešališka informacija gali teigiamai paveikti visuomenės nuomonę. To pozityvumo netrūksta tiek Lietuvoje lenkų atžvilgiu, tiek Lenkijoje lietuvių atžvilgiu. Tereikia jį pastebėti ir parodyti.

Lietuvos istorijos institutas, talkinant Vilniaus universiteto Istorijos fakultetui ir Varšuvos universitetui, rengia paskaitų ciklą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldą. Kviečiami mokslininkai iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir bandoma susikalbėti bei rasti bendrą vardiklį, diskutuoti net tokiomis aštriomis temomis, kaip lenkų kresai ir Vilniaus okupacija.

Lenkų mokslininkai ir visuomenė niekaip nesutinka, kad 1920 m. Lenkija okupavo Vilnių , nes anot jų, kaip galima okupuoti savo tautiečius, kurie sudarė gyventojų daugumą. Kad Lenkija panaudojo jėgą prijungiant Vilniaus kraštą prie Lenkijos, galbūt, ir sutiktų.

Tai  rodo, kokie skirtingi yra tų pačių įvykių vertinimai. Kad reikia tarpusavyje daugiau kalbėti, diskutuoti ir, matyt, eiti tokiu keliu, kokiu ėjo ir tebeina vokiečiai su lenkais.

Jų mokslininkai ilgai diskutavo dėl bendrų istorijos vadovėlių parengimo ir nepaisant didelių prieštaravimų rado sutarimą. Abi pusės suprato, kad investuoti pirmiausia reikia į jaunimą, rengiant bendras stovyklas, forumus, diskusijas, išvykas. Ir tai davė rezultatų. Kaip davė rezultatų ir Lenkijos bei Ukrainos bendradarbiavimas, nors  lenkų ir ukrainiečių santykių žaizdos yra kur kas gilesnės nei lietuvių – lenkų santykių.

O štai kas nutinka, kai informacija slepiama. Kilus diskusijoms dėl dvikalbių pavadinimų ten, kur tautinė mažuma gyvena kompaktiškai ir sudaro daugumą, ilgą laiką Lietuvos viešoje erdvėje buvo ignoruojamas faktas, kad Lenkijoje, kur lietuviai gyvena kompaktiškai ir sudaro daugumą, vietovių pavadinimai rašomi lenkų ir lietuvių kalbomis.

Tik tuomet, kai lenkų nacionalistai ištepliojo lietuviškus užrašus Lenkijoje, mūsų žiniasklaida mus informavo, kokie blogi tie lenkai, užteplioję lietuviškus kaimų ir gyvenviečių pavadinimus. Štai taip mes, lietuviai, sužinome, kad ten egzistuoja ir lietuviški pavadinimai šalia lenkiškų.

Lietuvos viešoje erdvėje buvo ignoruojamas faktas, kad Lenkijoje, kur lietuviai sudaro daugumą, vietovių pavadinimai rašomi lenkų ir lietuvių kalbomis.

Nebūtų užteplioję, dauguma lietuvių nebūtų to ir žinoję. Neteko matyti informacijos ir apie tai, kad Lenkijos centrinė valdžia ne tik atsiprašė lietuvių bendruomenės, bet ir savo lėšomis pažadėjo tuos sutepliotus užrašus pakeisti. Toks informacijos slėpimas ne tik negerina tarpvalstybinių santykių, už kuriuos atsakingi ne tik politikai, bet ir parodo mūsų silpnumą, nesugebėjimą adekvačiai priimti mums nepalankią informaciją.

O ar galima dar iki Seimo rinkimų ko nors pozityvaus tikėtis iš  savo politikų ?  Lietuvos Seime net nėra tarpparlamentinių ryšių grupės su Lenkija, nors yra beveik su visomis Europos šalimis,  net su Meksika ar Čečėnija.

Žinoma, Seimo valia rinktis prioritetus. Tik ar toks pasirinkimas neša naudą Lietuvos valstybei? Seimo nariai galėtų savęs paklausti,  ką gero Lietuvai davė jų antilenkiška politika per pastaruosius ketverius metus? Tarkim, ar daug vietos  lenkų pavyko  patraukti į Lietuvos pusę, neleidžiant jiems rašyti lenkiškai savo pavardes ir vietovių pavadinimus? Bijau, kad nelabai daug.

Priešiškumas Lietuvos valdžiai tik sustiprėjo, o  W.Tomaszewskis ir jo šalininkai gavo gerą progą ir turės puikią dirvą rinkimuose.

Nepaisant politikų neveiklumo, santykiai su Lenkija ir su vietos lenkais turi galimybių gerėti, nes abiejose pusėse yra pakankamai žmonių, kurie siekia, kad jie būtų geresni. Kuo daugiau vienas kitą pažinsime, tuo lengviau bus mums bendradarbiauti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius