Šis epizodas su Oranžinės revoliucijos lydere leidžia manyti, kad Maidanas kovojo ne tik prieš nusikalstamą V.Janukovičiaus režimą, bet ir prieš visą Ukrainos oligarchinę ir korupcija persunktą sistemą.
Maidano žmonės – tai demokratinės Ukrainos šaukliai. Ne butaforinės, o tikros, už kurią pralietas šimtų žmonių kraujas. Gal todėl ir gerai, kad Maidanas neskuba išsiskirstyti, nes formuojamoje naujojoje valdžioje – nemažai jau buvusių valdžioje J.Tymošenkos aplinkos žmonių, kuriems demokratinės vertybės anksčiau tikrai nebuvo svarbiausios. Kažin ar jos bus svarbios ir dabar?
Reikia pabrėžti, kad Maidanas jungia tiek ukrainietiškai, tiek rusiškai kalbančius ukrainiečius, siekiančius demokratinės ir žmoniškesnės valstybės. Gali būti, kad Maidanas nesitenkins nuversto prezidento V.Janukovyčiaus rezidencijos pavertimu Korupcijos muziejumi, bet pareikalaus visų oligarchų, įskaitant ir J.Tymošenko, turto deklaracijų?
Gali būti, kad Maidanas nesitenkins nuversto prezidento V.Janukovyčiaus rezidencijos pavertimu Korupcijos muziejumi, bet pareikalaus visų oligarchų, įskaitant ir J.Tymošenko, turto deklaracijų?
J.Tymošenko už laisvę turi būti pirmiausia dėkinga Maidano žmonėms. Kiek ji yra iš tikrųjų artima jiems?
Vokiečių konservatyvus dienraštis „Die Welt “ apie ją parašė taip: „Tymošenko yra kaip Janukovyčius, tik mielesnė ir su kasa“. Įtakingas leidinys žino, ką sako. Dauguma demonstrantų nepasitiki J.Tymošenko, nes ji pati yra dalis buvusios V.Janukovyčiaus klikos.
Vos tik paleista iš kalėjimo, J.Tymošenko leido suprasti, kad ji kandidatuos į Ukrainos prezidento postą gegužės mėnesį įvyksiančiuose pirmalaikiuose rinkimuose. 2010-ųjų rinkimus ji pralaimėjo, antrajame ture surinkusi 45,5 proc. balsų. V.Janukovyčius tada gavo 49 proc. balsų. Rinkimus stebėjo tarptautiniai stebėtojai ir pripažino juos teisėtais.
53-ejų J.Tymošenko bandys antrą kartą įbristi į tą pačią upę ir laimėti prezidento postą? Gimusi Dniepropetrovske, po SSRS žlugimo ji su vyru Aleksandru ėmėsi verslo ir greit praturtėjo, net tapo milijardiere iš Rusijos importuodama dujas ir naftos produktus.
Šiame versle ji glaudžiai bendradarbiavo su Ukrainos premjeru P.Lazarenka, kuris už pinigų plovimą buvo suimtas JAV. Žurnalo „Delo“ duomenimis, J.Tymošenko ir P.Lazarenka vien tik 1996–1997 metais į savo asmenines sąskaitas pervedė apie 690 mln. dolerių.
1996-aisiais J.Tymošenko buvo išrinkta į Aukščiausiąją Radą, o po trejų metų ji paskirta energetikos ministre. Žmonės ją pravardžiavo Dujų princese.
Po Oranžinės revoliucijos, kai prezidentas V.Juščenka paskyrė J.Tymošenko premjere, ji greit atšaukė sėkmingą metalo gamyklos „Krivorožstal“ privatizaciją ir iš naujo jąpardavė oligarchams R.Achmetovui ir buvusio prezidento L.Kučmos žentui V.Pinčukui.
R.Achmetovas yra laikomas vienu turtingiausių Ukrainos žmonių. Jis prezidento rinkimuose dosniai rėmė V.Janukovyčių. J.Tymošenko tapus Ukrainos premjere, ji palaikė draugiškus santykius su Rusija, su kuria ir anksčiau niekada nesipyko. Ji buvo laikoma draugišku Kremliui žmogumi.
Žinoma, ne už tai V.Janukovyčius sukurpė prieš ją bylą, o paklusnus jam teismas nuteisė J.Tymošenko septynerius metus kalėti. V.Janukovyčius tiesiog norėjo sunaikinti kiečiausią savo politinį oponentą.
Viena moteris, nuolat budinti Maidane, apie J.Tymošenko taip atsiliepė: „Man jos buvo gaila ir aš džiaugiuosi, kad Julija atgavo laisvę. Bet Maidanas nėra J.Tymošenko liaudies šventė ir Maidanas jos nepalaikys.“
Jei J.Tymošenko bus išrinkta, ji tikrai gyvens ne ką prastesnėje rezidencijoje nei V.Janukovyčius, o žmonės gatvėje, dar kartą nusivylę valdžia, rengsis naujai, gal negailestingesnei revoliucijai.
Žmonės Ukrainoje nori nekorumpuotų politikų. Sunku dar pasakyti, kas bus J.Tymošenko konkurentai kovoje dėl prezidento posto, jei ji kandidatuos, bet jei J.Tymošenko bus išrinkta, ji tikrai gyvens ne ką prastesnėje rezidencijoje nei V.Janukovyčius, o žmonės gatvėje, dar kartą nusivylę nauja valdžia, vėl rengsis naujai, gal net dar negailestingesnei revoliucijai.
Kad to neįvyktų, Ukrainai reikia tikrai demokratiškų lyderių valdžioje. Vienu jų galbūt galėtų tapti V.Klyčko. Gal jis ir nėra stiprus politikas ir ne toks iškalbus, kaip „lape“ vokiečių žurnalistų vadinama J.Tymošenko, bet V.Klyčko palieka ne tik drąsaus, bet ir doro žmogaus įspūdį.
Būtent tokių žmonių šiandien reikia Ukrainai, kad galėtų tikėtis tapti europietiška ir nekorumpuota valstybe, kuriai negrėstų ekonominis bankrotas, o jos valdžiai nereikėtų ištiesus rankos prašyti visų pagalbos.
