Lietuvos lenkų ekspertai bei politologai yra atkreipę dėmesį į tai, kad vertinant Lietuvos–Lenkijos santykius ir lenkų mažumos Lietuvoje padėtį, daliai lietuvių visuomenės didelę įtaką iki šiol daro neigiami istoriniai stereotipai, paveldėti iš prieškario. Tuomet į Lenkiją Lietuvos Respublikos dauguma politikų ir didelė dalis Lietuvos visuomenės žiūrėjo kaip į didžiausią grėsmę ir priešą.
Tokį požiūrį skatino tai, kad Lietuvos istorinė sostinė Vilnius buvo užimta Lenkijos, o Lietuva, atsakydama į tai, beveik du dešimtmečius buvo nutraukusi su kaimynine valstybe diplomatinius santykius – iki 1938 m. lenkų ultimatumo, kai tie santykiai buvo užmegzti. Vilnijos kraštas, kaip ir vakarų Ukraina ir vakarų Baltarusija, valdomi Lenkijos Respublikos, buvo polonizuojami.
Beje, Lenkijos ultimatumas 1938 m. dėl diplomatinių santykių užmezgimo ir jo priėmimas ilgą laiką sovietinėje Lietuvoje buvo vertinamas kaip Lietuvos pažeminimas ir jos silpnumas. Nors iš tikrųjų tai buvo pragmatinis žingsnis iš abiejų pusių, padėjęs bent šiek tiek normalizuoti kaimyninius santykius, stiprėjant Europoje nacizmui ir bolševizmui, kurie vienodai buvo pavojingi tiek Lietuvai, tiek Lenkijai.
Neigiamą Lietuvos požiūrį į Lenkiją nuo XIX amžiaus vidurio po nepavykusių sukilimų prieš carinę valdžią iki pat šių dienų skatino ir tebeskatina rytinė mūsų kaimynė Rusija.
Bet koks dalies tarpukario Lietuvos politikų ar kai kurių Lietuvos diplomatų mėginimas pagerinti santykius su Lenkija buvo kitų vidaus politinių jėgų vertinamas kaip išdavystė. Nors kaip teigė signataras ir diplomatas Petras Klimas, nuo diplomatinių santykių nebuvimo Lietuva kentėjo kur kas daugiau nei Lenkija.
Neigiamą Lietuvos požiūrį į Lenkiją nuo XIX amžiaus vidurio po nepavykusių sukilimų prieš carinę valdžią iki pat šių dienų skatino ir tebeskatina rytinė mūsų kaimynė Rusija, pateikdama save, kaip mažų tautų draugę, o prieškarinę Lenkiją lygindama su nacių Vokietija, vaizduodama lenkus kaip imperialistus, kurie yra pavojingi visiems kaimynams, o ypač mažai Lietuvai. Kiek iš tikrųjų SSRS buvo „draugiška“ Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms, ji parodė 1940 m. birželio 15 d., kai okupavo Lietuvą ir laikė ją 50 metų nelaisvėje.
Šiandien, kai Lenkija karu su Lietuva yra ne tik Europos Sąjungoje, bet ir kariniame NATO aljanse, kai ji neturi mums jokių teritorinių pretenzijų, o Vilnius, kaip Lietuvos sostinė, yra įrašyta net tarpvalstybinėje 1994 m. sutartyje tarp Lietuvos ir Lenkijos, atrodo, neturėtų būti baimių. Tiesa, jų likę gerokai mažiau. Lietuvos visuomenė yra daugiau atvira ir kritiška.
Tačiau tariamos grėsmės ir baimės toliau yra skatinamos tiek iš išorės, tiek ir mūsų šalies viduje, net kai kurių mūsų Seimo narių. Antilenkiškas nuotaikas, pirmiausia nukreiptas prieš lenkų tautinę bendriją, skatina, prieš jų pastangas rašyti savo pavardes, kaip jas rašė jų protėviai, tėvai ir seneliai, stoja ne tik kai kurie konservatoriai, bet ir dalis dabar nacionalistiškai, o anksčiau komunistiškai, nusiteikusių Seimo narių ir iš kitų frakcijų bei dalis garsiai šaukiančių visuomenininkų.
Lietuvoje pasikeitė ne vienas Seimas, o originalių pavardžių rašybos klausimas bei lietuvių kalbos pamokų lenkiškose mokyklose ir kiti lenkų bendruomenei rūpimi klausimai kol kas nejuda iš vietos. Atrodo, kad Seimo nariai yra daugiau konservatyvūs ir mažiau europietiški už Lietuvos visuomenę, kuri vis giliau supranta tautinių mažumų poreikius ir mažiau bijo europietiškų normų tautiniais klausimais įdiegimo.
Apie tai liudija pernai gruodį Vilniuje surengta ir palankiai vilniečių sutikta mokslinė konferencija, skirta Juzefo Pilsudskio 150 gimimo metinėms paminėti, sėkmingai gyvuojantys lenkų–lietuvių diskusijų klubai, Jerzy Giedroyco draugijos veikla, intensyvūs prekybiniai bei kultūriniai ryšiai ir daugelis kitų pozityvių ženklų.
Atrodo, kad Seimo nariai yra daugiau konservatyvūs ir mažiau europietiški už Lietuvos visuomenę, kuri vis giliau supranta tautinių mažumų poreikius ir mažiau bijo europietiškų normų tautiniais klausimais įdiegimo.
Gerų kaimyninių santykių svarba visada išlieka aktuali, nes tai atitinka Lietuvos valstybės interesus. Siekiant tuos interesus įgyvendinti būtina atsižvelgti ir į Lietuvos piliečių mažumų poreikius. Juos tenkindami darysimės tik stipresni, nes įgausime daugiau draugų ir palankumo savo valstybei. Iš Lietuvos politinių vadovų berods tai supranta tik premjeras S.Skvernelis, pralaužęs ledus santykiuose su Lenkija, pirmasis susitikęs su svarbiausiu Lenkijoje žmogumi Jaroslawu Kaczynskiu.
Prezidentas A.Duda, pradėjęs savo vizitą susitikimu su lenkų tautine mažuma ir jų vadovais, dar kartą parodė, kiek svarbus yra šis klausimas plėtojant santykius tarp abiejų šalių. Ar ryšis Lietuva, o tiksliau, jos Seimas pradėti esminį santykių gerinimą ne tik žodžiais ir oficialiais vizitais, numatytais šiais metais į Varšuvą ir į Vilnių, bet žengdamas nedidelį konkretų žingsnelį, – įsileisdamas į savo abėcėlę tris lotyniško alfabeto raides?
Jos reikalingos, beje, ne tik lenkų tautinei mažumai, bet ir lietuvaitėms, ištekėjusioms už užsieniečių, bei jų vaikams. Lietuvių kalba nuo to ne tik kad nesusilpnės, kaip gąsdina mūsų nacionalistai, o taps labiau gyvybinga, ir net praturtės, kaip ji turtėjo ir keitėsi bėgant amžiams.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Nepriklausomybės Akto signatarai Lietuvos Respublikos diplomatinėje tarnyboje
