Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vytautas Plečkaitis: Peticijos valdžiai, arba Kuo mes skiriamės nuo vakarietiškos visuomenės

Lietuviai mėgsta rašyti atvirus laiškus ir juos spausdinti įvairiuose internetiniuose portaluose. Jei žvilgtelėsime į internetinių portalų archyvus, pamatysime, kad atviri laiškai rašomi ne tik ministrams, prezidentei ar Seimui, bet ir įtakingiausiam Lenkijos Seimo nariui J.Kaczynskiui (jį parašė Lietuvos Seimo narys L.Kasčiūnas ), rašomas atviras laiškas „susipykusioms poroms“, atviras laiškas „Lidl“ ir A.Saboniui, net „buvusio vyro mylimosios“ atviras laiškas etc. etc.
Vytautas Plečkaitis
Vytautas Plečkaitis / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Matyt, žmonės, rašydami atvirus laiškus, nori, kad ir visi kiti skaitantys žinotų apie jų privačias problemas bei rūpesčius. Jie siekia dalintis tais rūpesčiais ir bėdomis, kad asmeninio graudulio ir nuoskaudos būtų mažiau. Gal net tikisi, kad atvirai parašius ir valdžios žmonėms perskaičius, kas nors pasikeis į gerą pusę. Tik nežinia, ar valdžios žmonės tuos viešus ir atvirus laiškus skaito, o jei ir perskaito, tai ar ką nors daro padėčiai pakeisti?

Prieš keletą savaičių keli šimtai Lietuvos menininkų parašė viešą Lietuvos kultūros bendruomenės laišką, skirtą prezidentei, Vyriausybei, Seimui ir net Seimo Kultūros komitetui. Šis komitetas svarbus ne tiek savo rūpesčiu kultūra, kiek tuo, kad jam vadovauja didžiausios frakcijos lyderis ir nuo jo gali nemažai priklausyti kultūros žmonių padėtis visuomenėje.

Lietuvos menininkų atvirą laišką, kuriame kultūros žmonės atkreipė dėmesį į apverktiną padėtį įvairiuose Lietuvos kultūros baruose ir apie ketinimą dar labiau sumažini finansavimą kultūrai, galėtume pavadinti peticija. Išvertus iš lotynų kalbos, peticija reiškia reikalavimą.

Lietuvos Konstitucija „laiduoja peticijos teisę“, kurią įtvirtina Peticijų įstatymas. Nesidomėjau, ar atviras laiškas mūsų valdžios institucijoms buvo kvalifikuotas kaip peticija ir ar jam bus taikomas peticijų įstatyme nustatyta tvarka. Matyt, apie tai nebuvo pagalvota ir viešas laiškas gali likti tik tam tikro susirūpinimo išraiška, be jokių pasekmių. Į jį valdžios žmonės paprasčiausiai gali nereaguoti. Užregistravus laišką kaip peticiją, būtų privalu valdžiai sudaryti komisiją šiai peticijai nagrinėti ir privalu būtų į tuos reikalavimus vienaip ar kitaip reaguoti.

Panašų viešą laišką prieš keletą mėnesių apie padėtį Lietuvos moksle ir apie tai, kad būtina imtis realių veiksmų, jog tauta neištirptų, pasklidusi po pasaulį, parašė nemažai Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto mokslininkų ir studentų. Neteko girdėti, kad tai yra peticija ir kad ją valdžia užregistravo ir ją nagrinėjo. Kas šiandien, praėjus keliems mėnesiams, atsimena tą viešą laišką ir koks jo poveikis visuomenei ? Klausimas retorinis.

Tiesa, vienas žinomas kultūros žmogus, buvęs ankstesnio socialdemokratų partijos pirmininko ir premjero A.Butkevičiaus patarėjas, kompozitorius F.Latėnas, protestuodamas prieš savo partijos bičiulių abejingumą kultūrai, išstojo iš socialdemokratų partijos ir viešai apie tai pareiškė. Nei partijos jaunasis pirmininkas, nei LSDP frakcijos Seime nariai net nesureagavo į tai, nes, atvirai šnekant, nelabai jiems ta Lietuvos kultūra terūpi.

LSDP vadovybė tarsi ir atsinaujino, bet greičiau – tik atsijaunino.

LSDP vadovybė tarsi ir atsinaujino, bet greičiau – tik atsijaunino. Dauguma šios partijos narių, balsuodami už būsimą jauną pirmininką, matyt, nepagalvojo, ką galės jis nuveikti, mažiausiai trejus metus nebūdamas Seime ir negalintis lemti savo partijos frakcijos sprendimų, o tik komentuoti bei reikšti savo pageidavimus. Nebent partijos pirmininkas parodys drąsą ir išdrįs kandidatuoti atsilaisvinusioje apygardoje tuo atveju, jei iš Seimo bus pašalintas Seimo narys iš LSDP frakcijos. Tokių kandidatų yra net du ir naujasis partijos pirmininkas paskubėjo nuo jų atsiriboti, nors nė vieno kaltė dar nėra įrodyta.

Kultūra ne itin rūpi ir „valstiečiams“, suvokiantiems, kad lietuviška kultūra prasideda ir baigiasi su pagonybe bei tautiniais aprėdais. Nedaug jai dėmesio skiria ir opozicijoje esančios partijos, nepareiškusios jokio susirūpinimo ar bent jau moralinės paramos Lietuvos kultūros žmonėms. Galėjo bent patarti ar net padėti peticiją parašyti.

Juk galiausiai laikas suvokti, kad Lietuva išliks Lietuva tik savo kultūros dėka. Ne pagoniškos – be rašto, mokyklos ir universitetų, o krikščioniškos ir modernios kultūros dėka.

Ką daro vakarietiška visuomenė, ypač jaunimas ir studentija, jei mato, kad į jos žodžius ir susirūpinimus niekas valdžioje nekreipia dėmesio? Jie išeina į gatves demonstruoti ir reikšti savo nepasitenkinimą, kad bent tokia forma būtų išgirsti. Jie nebijo susiremti su policija, nebijo ašarinių dujų ar šalto vandens srovių. Jie eina kovoti už savo teises, kurias garantuoja jų konstitucija.

Kodėl mūsų studentija ir ją auklėjantys bei mokslo gudrybių mokantys jų dėstytojai tokie pasyvūs, temokantys ir tegalintys parašyti net ne peticijas, o tik viešus laiškus, kurie dažniausiai išmetami į šiukšlių dėžes? Kas gi jiems trukdo išeiti į gatves? Juk Lietuvos konstitucija taip pat garantuoja jiems, kaip ir mums visiems, susirinkimų, streikų ir demonstracijų laisvę.

Jiems, matyt, trukdo tingumas, abejingumas ir galimybė laisvai išvykti iš savo šalies į ten, kur geriau, kur laisvė jau įtvirtinta, kur patogu ir jau viskas iškovota kitų rankomis, kur laisvė nuolat ginama ne tik žodžiu, bet ir veiksmu.

Kodėl mūsų studentija ir ją auklėjantys bei mokslo gudrybių mokantys jų dėstytojai tokie pasyvūs, temokantys ir tegalintys parašyti net ne peticijas, o tik viešus laiškus, kurie dažniausiai išmetami į šiukšlių dėžes?

Matyt, trukdo ir tradicijų nebuvimas, ir menkas suvokimas apie tai, kad už savo laisvę, už savo teises būtina pastoviai grumtis, nes visada visuomenėje yra tokių, kurie tavo laisvę norės suvaržyti. Negindama šių vertybių, visuomenė kiekvieną dieną darosi bailesnė ir mažiau laisva, nei ji buvo anksčiau. Ji tampa abejingesnė savo bendrapiliečiams, likimo nuskriaustiems. Ji susvetimėja ir susiskaldo į sluoksnius ir grupes, į svetimus ir savus, į geresnius ir blogesnius.

Sąjūdžio metais, stebint sovietinėmis uniformomis apsirengusiais policininkams ir nematomiems viešai KGB darbuotojams, žinant, kad, galbūt, būsi suimtas, ne vienas iš mūsų dalyvavo gatvių eitynėse ir mitinguose, sakė kalbas ir drąsino kitus. Žmonėms norėjosi laisvės, jie suprato, kad jos niekas neduos, kad jiems patiems ją reikia iškovoti. Gal net savo krauju? Ir ji buvo iškovota.

Šiandien ją reikia saugoti ir ginti ir tai pirmoji mūsų jaunimo ir visų mūsų pareiga, jei norime, kad mes ir mūsų vaikai gyventų laisvoje, demokratinėje visuomenėje, geresnėje ir teisingesnėje nei paveldėjome iš savo tėvų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Vytautas Plečkaitis: Kuo grįsta Donaldo Trumpo meilė Lenkijai?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Užsisakykite 15min naujienlaiškius