Sužinojome, ką anksčiau visada žinojome, kad mūsų didžiausias priešas yra Rusija. Dabar tą žino ir Rusijos ambasada Lietuvoje ir jų URM Maskvoje. Tačiau Maskva gali pasidžiaugti, kad antroje vietoje, nors ir gerokai atsilikusi nuo Rusijos, yra Lenkija, siunčianti savo naikintuvus saugoti mūsų oro erdvę nuo galimo priešo, tiesianti elektros tiltą į mūsų šalį, palaikiusi ir palaikanti strateginius Lietuvos gynybos tikslus.
Matyt, tie, kurie įvardijo Lenkiją mūsų priešu, šių faktų nežino arba jie yra penktoji Kremliaus kolona Lietuvoje, nes visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį nukreipia klaidinga linkme. O gal yra paprasčiau?
Matyt, tie, kurie įvardijo Lenkiją mūsų priešu, šių faktų nežino arba jie yra penktoji Kremliaus kolona Lietuvoje, nes visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį nukreipia klaidinga linkme. O gal yra paprasčiau?
Kaip pakomentavo profesorius Alfredas Bumblauskas, Lietuvos žmonės, net miestuose, mažai skaito. Jis, ko gero, teisus. Žmonės ne tik mažai skaito. Nemaža dalis mūsų žmonių skaito tik reklaminius skelbimus arba apskritai neskaito, o informaciją semia iš Rusijos propagandos bei jos skleidžiamų gandų, platinamų sąmoningai.
Jaunas Tarptautinių santykių instituto politologas visai Lietuvai drąsiai pakomentavo, kad dėl to, kad kas ketvirtas Lietuvos pilietis laiko Lenkiją priešiška valstybe, yra kalti… patys lenkai: pirmiausia V.Tomaševskis, o po to ir pragmatinė Lenkijos politika bei lenkų reikalavimai dėl pavardžių ir gatvių lentelių rašybos.
Kitaip sakant, niekas čia Lietuvoje dėl nieko nekaltas, tik svetimi. Perfrazuojant W.Shakespeare’ą, galime pasakyti, kad kažkas negerai Lietuvos karalystėje, jei žmonės iš tikrųjų taip mąsto.
Kiek yra žinoma, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto studentai prastai supranta lenkų kalbą. Ją moka tik tie, kurie baigė istorijos studijas. Tarp doktorantų nedaug kas moka ir rusų kalbą. Tai ar pagrįstai vadiname save Rusijos ir Lenkijos ekspertais, ar ne per drąsiai darome apibendrinimus, nepažindami gerai nei kaimyninių tautų kultūros, nežinodami net jų kalbos? Gal laikas tokiam garbiam institutui įsivesti bent jau kaimyninių slavų tautų kursus?
Ar nėra čia kaltas ir mūsų pačių dalies tautos tamsumas, nepakankama kompetencija, valstybinio mąstymo stoka, nemokšiškas aktualių klausimų pateikimas, manipuliavimas faktais ir tendencingas jų pateikimas?
Ar nėra čia kaltas ir mūsų pačių dalies tautos tamsumas, nepakankama kompetencija, valstybinio mąstymo stoka, nemokšiškas aktualių klausimų pateikimas, manipuliavimas faktais ir tendencingas jų pateikimas? Dėl to, kad nemaža Lietuvos tautos dalis nesusivokia elementariuose dalykuose, atsakomybė tenka ir politikos bei žiniasklaidos elitui.
Rinkdamas medžiagą apie iškilų valstybininką, leidėją, žurnalistą ir diplomatą, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarą Jurgį Šaulį, sužinojau, kad jam nuolat rūpėjo Lietuvos santykiai su Lenkija. Skirtingai nei daugelis to meto Lietuvos politinio ir diplomatinio elito atstovų, J.Šaulys suprato, kad Lietuva negali būti saugi, turėdama aplink save tik priešus. Tai, kad jis buvo teisus, paliudijo ir tragiška XX a. mūsų šalies istorija.
Taip pat radau įsimintiną frazę, kurią 1930 m. pasakė vienas vokiečių užsienio politikos architektų, Užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius grafas von Buelowas pasiuntiniui Vokietijoje V.Sidzikauskui: „Šalis, turinti du milijonus gyventojų, dvigubai mažiau nei Berlyno miestas, dar visai neseniai iškovojusi nepriklausomybę, atrodo vykdanti va banque politiką, kai yra susiriejusi su visais kaimynais ir niekada neturi normalios politinės orientacijos.“
Ar šie žodžiai, praėjus daugiau kaip 80 metų, kartais neprimena mūsų dienų politikos aktualijų, kai nei politikai, nei visuomenės veikėjai, nei nemaža dalis žiniasklaidos nesuvokia savo valstybės interesų ir nepajėgia jų pateikti suprantama kalba bei reikiamais įstatymais savo piliečiams?
Apskritai, ar ne per daug ir ne per dažnai ieškome priešų? Juk teturime vos truputį daugiau nei 7 tūkst. karių, kurie be NATO sąjungininkų ir pirmiausia Lenkijos karių, mūsų valstybės neapgins, jei patys nekovosime ir tam lėšų neskirsime.
Apskritai, ar ne per daug ir ne per dažnai ieškome priešų? Juk teturime vos truputį daugiau nei 7 tūkst. karių, kurie be NATO sąjungininkų ir pirmiausia Lenkijos karių, mūsų valstybės neapgins, jei patys nekovosime ir tam lėšų neskirsime.
Teisingai neseniai pasakė istorikas A.Kasparavičius: „Kuo mes daugiau ieškome priešų, tuo valstybės saugumo lieka mažiau.“
Užuot nuolat kalbėję apie savo priešus, tikrus ir tariamus, pasistenkime būti labiau atsakingais už savo pačių ir savo valstybės saugumą.
Negąsdinkime žmonių, o imkimės įgyvendinti lenkų tautinei mažumai pažadėtas europines įstatymų normas.
Ir mažiau pasitikėkime netikrais pranašais, gąsdinančiais tariama Lenkijos grėsme ir tokiu būdu atvirai kenkiančiais mūsų šalies saugumui bei įvaizdžiui.
