– Profesoriau, daug kas sako, kad rinkimai neįdomūs. Bet gal tai ir yra siekiamybė, kuo labiau tolti nuo šou ir labiau gilintis į turinį?
A.Bumblauskas: Jie kaip tik yra įdomūs. Pirmą kartą matau programų suvestines, lenteles portaluose. Pirmąkart priėjau prie to, kad nebereikia įnirtingai analizuoti programų. Svarbu pažiūrėti, kas yra komandose, yra kažkokie žmonės ar ne. Svarbiausia, kad pradedame rinktis komandas. Duok Dieve, kad tai taptų tradicija. Žmonės pristato, kad mūsų šešėlinė vyriausybė tokia, mes einam su tuo ir tuo.
– Edita, kas jums rūpi priimant sprendimą už ką balsuoti? Programa, asmenybės, ar kažkas kita?
E.Mildažytė: Programa yra svarbi, bet galimybė ją įgyvendinti yra svarbesnė. Kas tai darys ir kiek pasitikėjimo kelia tie žmonės. Kalbant labai paprastai, tai esant tam tikram namų ūkiui, viena moteris gali tą ūkį padaryti klestinčiu, kita – jį nusmukdyti, nors startinė pozicija yra visiškai vienoda. Todėl asmenys yra labai svarbu. Taip pat, gebėjimas bendradarbiauti ir siekti bendrų tikslų.
– Sauliau, o kas jums yra tas lemiantis faktorius? Tvarkingai, daugmaž protingai surašytos partijų programos ar asmenybės?
S.Urbonavičius-Samas: Iš principo visi protingai surašė tai, kas visiems rūpi. Tai kova dėl emigracijos, gimstamumo didinimas, niekas neims kyšių. Visur tas didžiosiomis raidėmis parašyta. Tik kažkaip, ups ir tai atsitinka. Mes turime atidžiai žiūrėti į tuos žmones. Man išvis šita rinkimų kampanija pati linksmiausia, turiu labai daug peno komedijų laidoms. Leidžia pažiūrėti mums žmonių išprusimo lygį ir visa kita. Labai gerai, mes matome, ko nerinkti. Tai yra svarbu. Žinoma, tada lieka labai mažai ką rinkti. Tada jau gali aiškiau išsirinkti tuos žmones, kurie turi bent kažkiek sveiko proto ir be aršaus šuniško lojimo ant visų, bet racionalaus, protingo išdėstymo, kaip jis tą padarys.
– Saulius šiek tiek užsiminė apie tą garsiausiai nuskambėjusią kyšio istoriją su Eligijumi Masiuliu. Kol kas balsavimo aktyvumas nerodo, kad visuomenė būtų visiškai nusivylusi. Kaip apskritai visuomenę galėjo paveikti ta kyšio istorija? Pone, Bumblauskai? Tai pakirto bet kokį pasitikėjimą ar ne?
A.Bumblauskas: Jei aktyvumas didėja, vadinasi žmonės pradeda galvoti, kad jei nebalsuosiu, tai bus dar blogiau. Tas konkretus atvejis tai partijai yra labai blogai, bet pačius žmones gal net sumobilizavo.
– Daug kas prognozavo, kad dėl E.Masiulio istorijos, į rinkimus ateis 10 proc. mažiau rinkėjų. Panašu, kad taip nebus. Kuo jūs tai aiškinate, Sauliau?
S.Urbonavičius-Samas: Aš galiu tik per save perleisti visą šitą istoriją. Galiu pasakyti, kaip aš jaučiausi. Ir pradžių aš jaučiausi smarkiai apdirbtas, nes esu liberalus žmogus, todėl priėmiau tai labai asmeniškai. Buvau labai supykęs. Kuriam laikui praėjus vis tiek galvoji, o ką daryti? Negi čia yra pabaiga? Turi kažką daryti. Tada aktyviai įsitraukiau į visas įmanomas akcijas, kur reikia skatini žmones balsuoti, apsispręsti, pasirinkti.
– Edita, kaip jūsų nuomone sureagavo visuomenė?
E.Mildažytė: Aš neanalizuosiu, kaip ji sureagavo, bet norėčiau į tą visuomenę kreiptis. Tai, kad yra išrenkama grožio karalienė, tai nereiškia, kad tai yra pati gražiausia Lietuvos moteris. Tai reiškia, kad iš tų, kurios atėjo į grožio konkursą yra išrenkama ta, kuri yra objektyviai gražiausia. Mes negalime materializuoti iš pelenų kandidatų, atsiskraidinti jų iš Amerikos ar iš kosmoso. Mes galime rinktis iš tų, kurie kandidatuoja. Vadinasi, reikia rinktis tuos, kurie yra artimiausi mūsų pažiūroms, artimiausi tam, už ką ketiname balsuoti. Turime rinktis iš to, kas yra.
– Sauliau, daug kas sako „Koks skirtumas, kokia bus valdžia? Man svarbu, koks aš esu“, ką apie tai manote?
S.Urbonavičius-Samas: Aš manau, kad tai baisus egoizmas. Negalima taip mąstyti. Tau turi skaudėti, nes galiausiai tai vis tiek tave palies. Kažkas už tave bus nusprendę. Štai vieną dieną reikia rodyti dokumentą, kitą nebereikia. Kažkas už tave gaisrus gesins ar dar kažką darys. Tave tai liečia tiesiogiai. Negalima nosies užkėlus gyventi ant kalno ir nematyti, kas darosi apačioje. Vis tiek vieną dieną tave užtvindys ir paskęsi tame. Turi kažką daryti. Nulipk nuo kalno, nueik balsuoti už tą, ką manai esantį geriausiu ir tai bus tavo mažas indėlis. Tada nereikės galvoti, kad ir vėl tie durniai kažką blogai padarė už mus.
E.Mildažytė: Įsivaizduokime, kad mes susirenkame banke, kur yra sprendžiamas mūsų indėlių ir mūsų pinigų likimas, o mes renkame to banko valdybą. Mums visai ne tas pats, kas valdys, mano asmenines sukauptas lėšas ar indėlį. Reaguokime taip, kaip į vadybą. Tai yra visų mūsų lėšos, visų mūsų galimybės. Svarbu kas priims sprendimus, ar bus proveržis, naujų idėjų, ar toliau mes turkšimės. Tos idėjos man ir būtų postūmis balsuoti už tuos, kurie siūlo kažką progresyvaus.
– Profesoriau, o kaip jūs vertinate tą mąstymą, kad jokio skirtumo kokia bus ta valdžia, pats viską susikūriau ir turiu? Ar reiktų galvoti per kitą prizmę, kad bloga valdžia man galėtų daug prikiaulinti?
A.Bumblauskas: Gali būti ir taip. Demokratijos lopšyje, senovės Graikijoje, rinkdavosi tik tuos, kurie yra patys išmintingiausi, svarbiausiai, kuriais pasitikima. Tai ir yra demokratijos esmė. Jei tau jie nereikalingi, vadinasi, gyveni kažkur šalia visuomenės.
– Pastarosiomis savaitėmis nuolat susiduriu su klausimu ir prašymu „Tai pasakyk, už ką balsuoti? Nežinau ar išvis balsuosiu.“ Keistas pats tas santykis, kad man politika nerūpi, profesoriau?
A.Bumblauskas: Vienaip ar kitaip vis tiek kažkas rūpi. Rūpi gi kas su tais tavo pinigais dedasi, paskui tas pats žmogus rėkia, kad kas su mūsų mokesčių mokėtojų pinigais daroma, kaip jie švaistomi. Tai eik ir sugalvok, balsuok už tuos, kurie viliesi, kad to nedarys.
– Profesoriau, o jūs nepasigendate idėjų? Ar svarbiau profesionalumas?
A.Bumblauskas: „Vienaip ar kitaip vis tiek kažkas rūpi. Rūpi gi kas su tais tavo pinigais dedasi, paskui tas pats žmogus rėkia, kad kas su mūsų mokesčių mokėtojų pinigais daroma, kaip jie švaistomi. Tai eik ir sugalvok, balsuok už tuos, kurie viliesi, kad to nedarys“.
A.Bumblauskas: Šiandien mūsų pagrindinis iššūkis yra demografinis. Tai kažkokio tikro atsakymo, kaip tą problemą spręsti, neturi nei viena partija ir aš nežinau ar ją įmanoma turėti. Dėl to aš per daug nesitikiu, aš tik žinau, kad mūsų geopolitinė padėtis yra sudėtinga, kad išorinis faktorius labai dažnai yra laikomas tik 13 ar 14 problema Lietuvos visuomenės rūpesčiuose, tas man rūpi. Žmonės turi žinoti, kad mes gyvename padėję užpakalį ant ugnikalnio krašto. Aš net nežinau ar tai gali būti programinė raiška, bet, manau, kad arba partijos nelabai žino, kaip tą demografinę problemą spręsti, arba jos visos tai pripažįsta. Partijos savo programose atrodo supranta ir NATO svarbą, ir Rusijos grėsmę ir t.t.
E.Mildažytė: Aš grįžčiau prie demografijos. Turiu gerą atmintį ir mano požiūriu pats geriausias socialdemokratų priimtas įstatymas buvo, kai dirbančioms moterims leido gimdyti vaikus ir būti saugioms, nes joms buvo garantuotos išmokos. Kas po to atsitinka, kad tas maitinančias motinas susodina į kalėjimą? Tai koks gali būti tęstinumas? Apie ką mes kalbam? Jei tai buvo padaryta vienąkart, tikiuosi, kad bus padaryta ir antrąkart. Vadinasi, partijos žino, kaip spręsti tą klausimą. Dabar mes turime pilnas pirmas klases, tai yra akivaizdžiausias pavyzdys. Nežinau ar tėvai dabar ryžtųsi tą pakartoti, nes jau gavo per nosį.
– Ar reikia laukti idėjų, kažkokio vieno mesijo?
S.Urbonavičius-Samas: Trūksta mums ryškių asmenybių. Žiauriai trūksta charizmatiškų žmonių, kurie galėtų suvienyti, vesti, protingai mąstyti ir sutelkti tautą tų grėsmių ir mūsų geopolitinės padėties akivaizdoje. Bet, matyt, bendrąja prasme, mes šiuo metu per daug gerai gyvename. Tada viskas iš karto taip pilka pasidaro, kažkokiam rūke. Dabar turime išgyventi šį etapą, kad tie žmonės bent jau nesugadintų to, ką mes jau esame pasiekę per tuos 25 metus. Mes pamirštame apie tai kalbėti.
– Nėra telkiančių lyderių, tokių kaip V. Landsbergis, A. Brazauskas, V. Adamkus. Bet gal to ir nereikia?
A.Bumblauskas: Kažkada Tomas Venclova gražiai pasakė: „Sukurkime kuklią, demokratišką, europietišką, ne per daug bagotą, bet normaliai funkcionuojančią valstybę.“ Tai ir būtų šiandienos siekiamybė, nes keičiasi politikų kartos. Didieji mohikanai pamažu traukiasi į tam tikrą šešėlį, ar bent jau nebėra tokie aktyvūs. Dėl to jaunimo tarpe aš šį bei tą matau. Pakanka charizmos, aktyvumo ir idėjų.
E.Mildažytė: Sakyčiau, kad reikia tuo džiaugtis ir matyčiau gerąją žinią. Jei būtų grėsmė, tai, be abejonės, grėsmės akivaizdoje išryškėtų nauji lyderiai, naujieji vėliavnešiai.
S.Urbonavičius-Samas: Tai reiškia, kad gerai gyvename. Tai reiškia, reikia išsirinkti tuos žmones, kurie nesugadins ir tiesiog ves po truputėlį Lietuvą į priekį.
A.Bumblauskas: Aš laukiu, kada politinis elitas būtų ta tribūna, iš kurios kyla minčių, kokią galime turėti idėją, sutelkiančią naciją. Kaip mūsų bendruomenė toliau gyvens? Viliuosi, kad kažkada ateis intelektualūs pasiūlymai, telkimės šitai idėjai, mums to reikia. Nematau, kad mes 2004 m. būtume gerai apmąstę. Pas mus daug zyzimo. 2004-ieji – geopolitinė civilizacinė revoliucija (narystė NATO ir ES – LRT.lt). Man tai yra vertybė, aš džiaugiuosi, kad Kanada yra mūsų sąjungininkė, man tai didžiulė Lietuvos pergalė. Mes Lietuvoje niekada to neturėjome istorijoje.
– O jūs jau apsisprendėte už ką balsuoti? Tai buvo tvirtas sprendimas, ar tai nulėmė pastarojo meto įvykiai?
S.Urbonavičius-Samas: Aišku nulėmė. Lėmė debatai, visas šaršalas, kuris vyksta aplink, kai kurie žmonės atkrito. Mano nuostatos ir politinės pažiūros aiškios, tai aš ten atsirinksiu geriausius žmones.
E.Mildažytė: Aš netikiu stebuklais ir netikiu, kad gali ateiti naujas mesijas neturintis patirties politikoje ir staiga pakeisiantis mūsų gyvenimą. Manau balsuoti reikia už tuos žmones, kurie yra politikoje, turi čia patirtį, turi atsakomybę ir žino, kaip šitas žaidimas yra lošiamas.
A.Bumblauskas: Aš žinau, už ką balsuosiu. Už tuos, kurie gerai pas mane laikė egzaminus.
