Agnę Krikštaponytę bandė atkalbinėti, kad toks darbas – ne merginoms. Pirmosiose traukinio mašinistų pamokose, pasak merginos, į ją išpūtę akis žiūrėjo, „ką ji čia išvis veikia“. Tačiau dabar ji teigia įgyvendinusi savo svajonę.
„Apskritai pats geležinkelis labai traukė. Taip pat – mašinos, traukiniai. Dideli, galingi.Tiesiog traukė. Nepaaiškinama nei dėl ko, nei kaip“, – apie žavėjimąsi didele technika ir sprendimą pasirinkti mašinistės profesiją sako A. Krikštaponytė.
Apie traukinius ir darbą prie lokomotyvo Agnė svajojo nuo ankstyvos pauglystės. O faktas, kad traukinių kabinose Lietuvoje moterys iki šiol nedirbo, jai nepasirodė itin svarbus, nei gąsdinantis.
Pačiom pirmom dienom visi išpūtę akis žiūrėjo – ką ji čia iš viso veikia.
Skeptikus nutildžiusi mergina ketina kelti savo kvalifikaciją ir toliau dirbti mėgstamą ir didelės atsakomybės reikalaujantį darbą.
„Pačiom pirmom dienom visi išpūtę akis žiūrėjo – ką ji čia iš viso veikia... Būdavo, ateini į pamokas, mokytojas žiūri ir klausia: ar tu čia pataikei? Nuostaba – iš kur čia ta mergina, ir ką ji čia veikia“, – prisimena pirmąsias pamokas Agnė.
Ji teigia, kad darbe reikia ne tiek fizinės ištvermės, kiek šaltų nervų ir punktualumo.
