– Premjere, kokia savijauta paskutinę dieną? Vakar kalbėjote apie sumaištį širdyje, maištingus jausmus. Kokia širdimi paliekate darbą?
– Palieku pakankamai ramia širdimi. Pažiūrėjus į tuos keturis nelengvus, sudėtingus metus galima įvertinti savo nuveiktus darbus, pakankamai nemažus darbus. Aišku, ne viską padarėme ir klaidų padarėme, tačiau atėjome prieš ketverius metus turėdami didelę, aiškią, skaidrią viziją kaip padėti Lietuvai pasistūmėti modernizacijos keliu, spręsti problemas, kurių ankstesnės valdžios nesprendė – ar tai būtų finansų krizė, ar tai būtų didžiuliai energetikos projektai. Šiuo požiūriu nemažai padaryta, yra nerimo žiūrint kaip naujai valdžiai seksis tuos darbus daryti. Žvelgiant iš kitos pusės, tie ketveri metai nebuvo lengvi, tad laukiu to momento, kai būsiu šiek tiek laisvesnis nuo tos atsakomybės naštos.
– Tai ką veiksit? Sakote netrukus jau laisvesnis būsite. Žadėtą knygą parašysite ar ne?
– Pirmas dalykas, darbas Seime, darbas vadovaujant partijai, pergalvojant dabartinę situaciją, ruošiantis naujiems išmėginimams, reikalauja nemažų pastangų.
– Lyginant su premjero darbu, opozicijos lyderio darbas atrodo kaip atostogos.
– Tam tikra prasme jis iš tikrųjų yra lengvesnis, todėl tokio intensyvaus darbo, adrenalino pradžioje ženkliai stokos. Nepabandžiusiems, gali būti sunku suvokti, kiek Premjero darbas, darbas Vyriausybėje reikalauja didelių (kartais ir labai greitų) sprendimų, pastangų visus sutelkti, kad tie sprendimai būtų priimti. Šiuo požiūriu darbas Seime, opozicijoje tikrai yra paprastesnis, bet taip pat reikšmingas siekiant padėti valdžiai nedaryti klaidų. Kartu tai galimybė ieškoti naujų krypčių, brėžti tas kryptis. Po 2000-ųjų metų išėjus iš Vyriausybės gana greitai radome platų darbų barą – žinių ekonomikos skatinimas Lietuvoje, žinių ekonomikos forumo kūrimas. Manau, kad dabar irgi su neabejingais žmonėm, kuriem rūpi Lietuvos modernizacija, net tik Seime bet ir už Seimo ribų ieškosime pačių įvairiausių būdų, kaip padėti mūsų kraštui eiti į priekį.
– Klausau ir man atrodo, kad Jūsų galvoje vien tik darbas, vizijos, politika. Šeima džiaugiasi ar ne, kad tėtis, vyras atsilaisvina?
– Manau to džiaugsmo turėsime daugiau. Matys mane ne tokį susirūpinusį namie. Iš tiesų, paprastas džiaugsmas – pralėkti su slidėmis tokiu puriu sniegu miškais.
– Galų gale su anūkais – kiek skirdavote jiems laiko, kol buvote Premjeru?
– Neturiu galimybės pavadinti savęs labai pažangiu ar labai aktyviu seneliu. Dabar tos galimybės gal jau bus didesnės. Džiaugsmas ir yra tai, ko lauki su viltim, to gyvenimo supaprastėjimo.
– Premjere, kas labiausiai „užknisdavo“?
– Galbūt sudėtingiausia yra išlaikyti tempą, gebėjimą telkti kitus, nes ne visada lengvai jie telkiasi, būna įvairiausių nuomonių ir ginčų. Kartais sunku, kai matai, kad pakankamai sudėtingas problemas, kurias tikrai reikia spręsti ir kurios reikalauja nepopuliarių sprendimų, labai mažai kas supranta taip, kaip jas reikia suprasti premjerui.
– Bet, premjere, gal čia yra tam tikro, sakykim, santykio, požiūrio klausimas? Imkime Prezidentą Obamą – ir Prezidentas ir premjeras vienu metu. Iššūkiu tikrai daugiau negu Lietuvai. Pasižiūri į Lietuvos premjerą – susirūpinęs, visą laiką problemose. Pasižiūri į Prezidentą Obamą – arbatėlė, šypsenos. Gal čia požiūrio klausimas?
– Fotografai geresni. Nemanau, kad Prezidentui Obamai mažai rūpesčių. Paskaičius apie Amerikos prezidentų veiklą, mąstymą ir rūpesčius atrodo labai panašiai.
– Be taip neatrodo. Kur daugiau problemų Lietuvoje ar Amerikoje?
– Aš nesiimu lyginti, kaip kas atrodo, nekalbėdamas čia apie Obamą. Galima būti ministru, tik nežinau, ar galima būti premjeru, ir būti pakankamai abejingu. Taip sakant sėdėti ministro kėdėje ir žiūrėti, kaip gyvenimas eina pats savaime į priekį, ir nieko per daug nespręsti.
– Bet galima taip daryti?
– Galima. Pati valstybės visa biurokratinė mašina...
– Patarėjus susistatei ir geri arbatėlę.
– Galima ir taip. Visą dėmesį tuomet gali skirti tam, kaip Tu atrodai, kaip Tave parodo „Laisvalaikio“, „Stiliaus“ žurnalai, ir neturėti kažkokių ambicijų, kad štai aš ateinu į ministro postą išspręsti vieną ar kitą problemą. Tas yra įmanoma. Aš ne tokią misiją mačiau premjero poste. Kaip sakiau, mes atėjome 2008 metais, turėdami labai aiškią ir ambicingą programą, taip pat gavome palikimą dovanų – didžiausią krizę per keliasdešimt metų. Turėjome labai aiškų suvokimą, kad nieko nedaryti tiesiog negalime. Mes neturime tokios privilegijos. Aš jau turėjau patirties, kurią buvau įgijęs 1999–2000 metais. Galiu pasakyti, kad 1999 metų pabaigoje aš tapau trečiu premjeru per metus, kai mūsų partija vietoj to, kad keistų finansų politiką, kaitaliojo premjerus. To pasekmėje buvo tai, kad rudenį–žiemą man tampant premjeru krizė buvo keleriopai gilesnė negu ji būtų buvusi, jeigu su krize būtų pradėta kovoti metų pradžioje.
– Premjere, pasikutinę darbo dieną krizės, politika... Nežinau, apie tai kalbėti paskutinę premjero darbo dieną... Gal paklausiu ko nors paprasčiau. Radijas ar televizija Jums labiau patinka?
– Man patinka geras pokalbis. Nesvarbu ar radijuje, ar televizijoje kalbama. Man iš tikrųjų patinka geras pokalbis, pavyzdžiui, kaip su Aurimu Peredniu. Tai man yra svarbiau.
– Išsisukote nuo klausimo. Bet apskritai jaudinatės prieš pokalbius. Premjerui, kaip vestuvių generolui, kiek daug kalbų tenka sakyti ir kiek interviu duoti? Vien „Žinių radijui“ per ketverius metus davėte apie 200 tiesioginių interviu.
– Turbūt atsibodau visiems.
– Čia neskaitant Lietuvos radijo, televizijos programų. Jus turėjote kelis mėnesius viešo kalbėjimo.
– Aš pasakysiu labai paprastai. Kai žinai ką pasakyti, tai nėra ko jaudintis. Kai jauti, kokie gali būti užduoti klausimai, o galbūt viduje neturi labai tikslių atsakymų, tai tada jaudiniesi.
– Bet Jūs niekada nežinote kokius klausimus aš užduosiu. Per ketverius metus nesate paklausęs net temos.
– Aš niekada nežinau klausimų, bet aš žinau, kokios temos yra aktualios. Aš žinau, kas yra aprašoma laikraščiuose, kas yra svarstoma Vyriausybėje, kas svarstoma Seime, ir jeigu aš tą temą žinau, turiu atsakymus, tuomet nėra sudėtinga ypač su išmintingu pašnekovu kalbėtis ir atskleisti esmę. Jaudulio daugiau kildavo neišbandytuose dalykuose. Pamenu prie keletą metų Londone, BBC laidoje „HARDtalk“, vien pažiūrėjus kitų pašnekovų įrašą ima šiurpas. Tai yra sunkaus pokalbio žanras, kur vedėjo pareiga – pabandyti išmušti pašnekovą – mane – pakankamai sunkiais klausimais ir visa tai tiesioginiame eteryje gryna anglų kalba. Na, tai šiek tiek jaudiniesi, bet įsijungus mikrofoną jaudulys dingsta.
– Koks sunkiausias klausimas ar tema buvo per visą kadenciją?
– Sinkiausios temos ir klausimai – personaliniai. Keisti ar nekeisti ministrą, ar kita tema, susijusi su aukštais institucijų vadovais...
– Ar partietis nesąmonių pridaro...
– Ar partietis nesąmonių pridaro. Tie klausimai visada yra patys sudėtingiausi, ypač kai jauti, kad puolimas viešojoje erdvėje nėra teisingas, ir tu sąžiningai nori tą žmogų ginti, bet kartu žinai, jog susiklosto tam tikros politinės aplinkybės ir teks priimti sprendimą, prieš kurį tavo širdis pasisako...
– Čia įdomi tema, tas santykis – bendražygis ar principas? Kas svarbiau, čia gana sunkus pasirinkimas, nes žmogus, kuris yra šalia tavęs, ir nesąmone kokią padaro ar ką...
– Tai čia yra viena, kai bendražygis padaro nesąmonę, klaidą ir tau galbūt gaila su juo atsisveikinti, vienas aspektas. Yra kitas aspektas, kai bendražygis ar ne viešoje erdvėje užpuolamas ir reikalaujama jo atleidimo, o tu esi atsakingas, esi premjeras, tu žinai, kad tas žmogus greičiausiai nieko blogo nėra padaręs – priešingai galbūt yra tikrai nusipelnęs savo geru darbu. Taip susiklosto aplinkybės, kad yra reikalaujama jį atleisti iš pareigų arba atleidžiamas iš pareigų, o tu stengies jį apginti....
– Tas žmogus ateina į politiką, jis žino, kad šioje srityje, kaip niekur kitur, viskas laikina ir nežinai dėl ko kartais gali tekti pasitraukti...
– Be abejo, visiškai sutinku, čia ne kas nors ypatinga, bet tokie klausimai dažnai būna sunkiausiai svarstomi viduje. Tai sukelia daugiausia vidinių abejonių, nusivylimų. Dalykiniai reikalai –: ekonomika, finansai, energetika – net ir kai matai, kad nepavyko įtikinti kolegų nualsuot už kokį sprendimą, na, gaila to produkto, bet žmogiškai tai lengviau pakelti nei tas žmogiškas diskusijas
– Iš kur Jūs pats gaudavote daugiausiai informacijos, žinių? Ar patarėjai pasakydavo, ar pats skaitydavot internete, televiziją žiūrėdavot, radijo klausydavot? Kaip premjeras priimdavo informaciją?
– Visi jūsų išvardinti šaltiniai svarbūs. Ir patarėjų, ir ministrų, kolegų, bet kartu politikui labai svarbi pareiga – pačiam būti žingeidžiam ir neapsiriboti vien tik tais paprastaisiais informacijos šaltiniais, kokiu nors laikraščiu ar lietuvišku internetu.
– Gerai, laikraščiai. Kokį skaitot?
– Iš ryto perverčiu visus pagrindinius nacionalinius laikraščius, kad orientuočiausi.
– Pavadinimus daugiausia? Ar paskaitote?
– Dažniausiai tik pavadinimus perbėgi. Kartais būna pasidomi, kokiomis įžvalgomis matoma viena, ar kita mūsų gyvenimo pusė. Nemažai laiko praleidžiu stengdamasis sekti, kas vyksta pasaulyje. „The Financial Times“, „The Economist“ , žinių agentūros Reuters, BBC.
– Kiek ministrų skaito „FT“?
– Bent gera pusė tikrai skaito. Ypač tie, kurie susiję su finansais, su ekonomika, su energetika. Tai jiems kasdienybė.
– O televizija, radijas? Kas mašinoje: muzika ar žinios?
– Šiuos keturis metus priklausė nuo to, kas vairuotoją domino.
– Noriu padėkoti už tai, kad ketvirtadieniais buvot su mūsų klausytojais. Prisipažinsiu buvo lengva su Jumis. Tie 200 tiesioginių interviu, kai šnekėdavomės ir pasakodavote apie Vyriausybės darbą. Į tūkstančius mano ir klausytojų klausimų buvo atsakyta. Man kaip žurnalistui labai svarbu, kad visada kėlėt ragelį net ir sunkiausiose politinėse situacijose, kai daugelis politikų jį išjungia. Nereikėdavo iš anksto pasakyti nei temų, nei klausimų. Man dėl to buvo lengva. Dėkui už pagarbą kritikai, kitokiai nuomonei, nepatogiems klausimams ir tikiuosi, kad bendrausit su mūsų klausytojais ir ateityje. Lankysitės mūsų programose ir toliau puoselėsime visi kartu nuomonių įvairovę, laisvą žodį, reiklumą valdžiai ir kitas vertybes, ant kurių stovi mūsų šalies demokratija. Ko labiausiai norėtumėte naujam premjerui palinkėti?
– Noriu pasinaudodamas proga Jums taip pat padėkoti už tuos ketverius metus. Vertinu Jus ir Jūsų asmeninį darbą kaip labai profesionalų ir pakankamai retą tarp Lietuvos žurnalistų bei žiniasklaidos. Naujam premjerui tiesiog palinkėčiau sėkmės ir raginčiau, kiek galima greičiau suvokti, kas yra to darbo realybė. Pabandyti pačiam suvokti, kiek galima greičiau, su kokiu istoriniu palikimu jis norėtų po keturių metų iš to kabineto išeiti.
