Tiesa, likimas ilgaamžei nebuvo maloningas – ketverių metukų ji su sesytėmis liko našlaite, tėtis dar kartą vedė ir susilaukė dvylikos vaikų, todėl paaugusios pirmosios santuokos mergytės buvo išsiųstos tarnauti. „Buvo visko, teko ir žąsis ganyti, susidraugauti su muštis ir žnaibytis mėgstančiu žąsinu ir kojas karvės „blyne“ šildyti“, – prisimena senolė.
Paaugusi ji tarnavo kunigo šeimininkės padėjėja. Čia išmoko skaniai gaminti ir įvairiausių receptų. Amžiaus jubiliejaus proga pasveikinti atvykusius svečius Kauno rajono savivaldybės merą Valerijų Makūną, Socialinės paramos skyriaus vedėją Angelę Ščiukauskienę, seniūnijos ir „Sodros“ atstovus senolės dukros vaišino pagal mamos receptą pagaminta silkute, kepsniais.
Garbaus amžiaus sulaukusi, puikią atmintį ir humoro jausmą išsaugojusi senolė neįvardijo ilgaamžiškumo recepto, tačiau pabrėžė, kad pusryčius, pietus ir vakarienę visuomet valgo tuo pačiu metu, o virškinimui pagerinti išlenkia taurelę.
Nepavaldūs bėgančiam laikui atrodo ir A.Apolianskienės dukros bei žentas, tačiau pavardes ar šiaip įvairius faktus jie prašo priminti mamos ir ji kaip mat juos ištraukia iš talpių atminties stalčiukų.
Prižiūrėjo prezidento gėles
Juose – begalė gražių atminimų. A.Smetonos laikais Antanina dirbo gėlių krautuvėje, kuri buvo pačioje Kauno širdyje – Laisvės alėjoje. Puokščių, vainikų mados dar tik skynėsi kelią į Lietuvą, o Antanina jų komponavimo meną buvo įvaldžiusi. S.Dariaus ir S.Girėno laidotuvėms ji su bendradarbėmis nupynė net keturiasdešimt vainikų.
Antaninos puokštes labai mėgo ir prezidentas Antanas Smetona. „Atėjo jis kartą į parduotuvę. Suka rankoje lazdelę ir sako: „Kažkas negerai palmėms mano namuose. Lapeliai dėmėti“, – kelių dešimčių senumo įvykius puikiai prisimena šimtametė ir net pakartoja prezidento rankos judesius. – „Sakau, gerai, pažiūrėsiu, kas yra toms palmėms. Su bendradarbėmis išvalėme kiekvieną jų lapelį. Tai prezidentas labai apsidžiaugė ir vis klausinėjo, ar mus pamaitino. Ir dar arbatpinigių 10 litų davė“.
Vėliau senolei ne kartą teko rūpinti A.Smetonos palmėmis, daryti puokštes prezidento žmonai. Ji, pasak ilgaamžės, nemėgo savo gimtadienių ir šventės dieną palikdavo raštelį, kad nėra namuose. „Nežinau, būdavo ji namuose, ar išvykdavo, o mes rikiuodavome atneštas puokštes. Negyveno jie šventai“, – sako A. Apolianskienė.
Vėliau Antanina dirbo metalo gamykloje specialių rūbų siuvėja. Buvo labai aktyvi ir mėgstama moteris, aktyviai dalyvavo moterų taryboje. Prieš trisdešimt metų ji su vyru atsikėlė į Kačerginę. Ir dabar čia, dukros šeimoje, leidžia vasaras, o žiemoja Kaune, pas kitą dukrą, beje, gyvenančią A.Smetonos alėjoje.
Antrąkart netekėjo
Antanina kartu su vyru užaugino 2 puikias dukras bei sulaukė dviejų anūkų, turi tris proanūkius. Dukroms nebuvo griežta, šios tvirtina niekada negavusios diržo. Net sunkiais karo ir pokario metais Antanina stengėsi gražiai papuošti savo mergaites, nes buvo gera ir išradinga siuvėja.
Pozityviu požiūriu stebinanti ilgaamžė su širdgėla kalba apie savo vyrą. Jam mirus, Antanina ilgai nešventė savo gimtadienio. "Manęs jis buvo prašęs nenusikirpti plaukų ir neištekėti dar kartą. Aš jo prašymą išpildžiau", – sako senolė.
