Ilgiau nei metus galiojantis apsaugos nuo smurto šeimoje įstatymas patvirtino skaudžią tiesą – įsiaudrinę lietuviai kelia ranką prieš artimuosius. Grėsmė būti iškraustytam iš namų apramino tik kai kuriuos mušeikas.
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, įsigaliojęs 2011-ųjų gruodžio viduryje, policiją užgriuvo lyg cunamis. Pasirodė, kad lietuviai yra tikri mušeikos. Jau pirmą mėnesį policijoje buvo užregistruoti 3 483 pranešimai apie smurtaujančius artimuosius, pradėti 1 149 ikiteisminiai tyrimai (įskaitant du tyrimus dėl nužudymo).
Iš viso iki šių metų balandžio 3 d. 14 val. buvo užregistruoti 22 229 pranešimai apie galimą smurtą artimoje aplinkoje, buvo pradėti 10 867 tyrimai. Policijos departamento duomenimis, didžioji dauguma tyrimų (9 226) pradėti dėl smurto prieš moteris, 1 096 – prieš vyrus ir 836 – prieš vaikus. Dažniausiai ranką pakelia vyrai (įtariamosiomis tapo 478 moterys ir 21 nepilnametis).
 |
| Saulius Skvernelis |
„Smurto visada buvo daug. Tik anksčiau buvo reikalingas pareiškimas, kad galėtume pradėti ikiteisminį tyrimą, – savaitraščiui „15min“ sakė Policijos departamento generalinis komisaras Saulius Skvernelis. – Kol atvažiuodavo pareigūnai, pareiškimo dažnai nebebūdavo. Dabar pareiškimo nereikia, todėl skaičiai tokie. Anksčiau jie buvo iškreipti, dabar – realūs.“
Tragiška pamoka
Apgynę skriaudžiamąjį policininkai turi informuoti specializuotos pagalbos centrus, kurių dabar visoje šalyje yra 16.
Gavę policijos pranešimą, centro darbuotojai susisiekia su nukentėjusiuoju, suteikia konsultaciją ir pasiūlo psichologinę bei teisinę pagalbą, parengia individualų pagalbos priemonių planą.
S.Skvernelis: „Įstatyme parašyta, kad smurtautojas negali gyventi kartu ir artintis prie nukentėjusiųjų, bet realiai yra kitaip.”
Bet ne viskas vyksta taip, kaip surašyta įstatyme. Lygių galimybių plėtros centro programų vadovės Vilanos Pilinkaitės-Sotirovič teigimu, policija plačiai interpretuoja frazę, kad su nukentėjusiojo žinia apie smurtą informuojamas specializuotos pagalbos centras. Anot jos, laukiama raštiško sutikimo arba kol pačios aukos susizgribs kreiptis pagalbos.
Centrai ir nevyriausybinės organizacijos būtų nemaža paspirtis teisėsaugai – padėtų nukentėjusiajam apsiginti pačiam, vykdyti teismo nurodymą smurtautojui išsikelti, užkirsti kelią pakartotiniam smurtui, kad policijai nebereikėtų grįžti į jau lankytus būstus. Dabar aukos dažnai net nežino, ką, išvažiavus pareigūnams, daryti.
Reikėtų prie savivaldybių išlaikyti ir krizių centrus, kurie laikinai priglaustų nukentėjusias moteris su vaikais, mat būtent jos neretai nebenori likti namuose, kur patyrė smurtą.
Kol kas V.Pilinkaitė-Sotirovič dažniau mato pingpongą, mėtant problemą nuo vienų prie kitų.
„Žengiamas pirmas žingsnis ir sustojama. Neužtenka išvežti smurtautoją iš namų. Jei skirtas apsaugos orderis, reikia tikrinti, kaip jo laikomasi, bet policija neturi pajėgumų. Reikėtų bendradarbiauti su pagalbos centrais, kurie turėtų žinoti, kam išduotas orderis ir kas negali net prisiartinti prie namų. Išvydusios sugrįžusį smurtautoją moterys turėtų iškart skambinti policijai, žinoti, kur kreiptis pagalbos ar pasislėpti nuo sugrįžusio skriaudiko, bet sistemos nėra, jos lieka ant ledo.“
Vasarį Klaipėdos rajone žuvo moteris, kurią nužudė anksčiau iš namų išvežtas smurtavęs sutuoktinis. Jam buvo uždrausta artintis prie namų, bet jis nusispjovė į draudimą ir sugrįžo. Išsigandusi moteris paskambino bendruoju pagalbos telefonu 112 ir pranešė bijanti girto sutuoktinio. Policininkai nutarė, kad iškvietimas nėra iš svarbiausiųjų kategorijos ir atvykti pavėlavo – moteris buvo nužudyta.
Išveža ir paleidžia
Pareigūnai ilgus metus tvirtino esantys bejėgiai kovoti su smurtu šeimose. Anksčiau jie neturėjo teisės imtis priemonių, jei nebūdavo nukentėjusiojo raštiško skundo, o net trumpam sulaikyti smurtautojai, paleisti iš areštinės, grįždavo į tuos pačius namus. Dabar leidžiama smurtautoją iškeldinti iš namų ar uždrausti kontaktuoti su smurtą patyrusiu asmeniu.
Įstatymą parengusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) vylėsi, kad bus lengviau tramdyti smurtautojus bei apsaugoti jų aukas. Tačiau gražius užmojus įgyvendinti pasirodė sunkiau, nei manyta.
Pareigūnai smurtautoją pristato į policijos įstaigą, kur jis gali būti sulaikytas iki 48 val., ir pagreitintai atlieka ikiteisminį tyrimą. Tuomet teismas gali įpareigoti smurtautoją laikinai išsikelti arba nesiartinti prie aukos. Šio nurodymo vykdymą turi kontroliuoti policija.
„Įstatyme parašyta, kad smurtautojas negali gyventi kartu ir artintis prie nukentėjusiųjų, bet realiai yra kitaip, – pripažino S.Skvernelis. – Policininko prie namų nepastatome, kad žiūrėtų, ar asmuo neparėjo. Žiūrime pasirinktinai. Informaciją apie teismų sprendimus pateikiame apylinkės inspektoriams, bet jie turi daug funkcijų ir kiekvieną dieną užvažiuoti patikrinti tikrai nėra galimybės.“
 |
| Policijos departamento nuotr./Renatas Požėla |
Anot generalinio komisaro pavaduotojo Renato Požėlos, su nukentėjusiuoju sutariamas patikrinimų periodiškumas ir laikas. Tačiau dažnai būna, kad aukos priima smurtautojus atgal, mat gyvena iš to paties pajamų šaltinio, turi bendrų vaikų“, – savaitraščiui „15min“ sakė pareigūnas.
Policininkai iš namų išvežtus smurtautojus turi informuoti apie artimiausius nakvynės namus, suteikti vieną kitą adresą. Bet ten ne kiekvieną traukia ir, jei giminaičiai gyvena toliau, smurtautojai dažnai paleidžiami tiesiog į gatvę. „Reikia visiems pagalvoti apie jų socializaciją. Negalima paslydusiųjų iškart nurašyti į visuomenės užribį, būtina dirbti su žmogumi“, – samprotavo R.Požėla.
Žmogaus teisių gynėjams šis klausimas atrodo bene sudėtingiausias. „Net pažeidęs kito teises, asmuo nenustoja būti žmogumi, nepraranda savo žmogaus teisių, – teigė laikinai Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) direktorės pareigas einanti Dovilė Šakalienė. – Turime galvoti, kur tie žmonės bus ir kas su jais vyks. Neteikiant pagalbos problema tik gilėja. Neviltis, pyktis, kiti neigiami jausmai, skatinantys smurtą, niekur nedingsta.“
Lietuvoje veikia tik vienas kitas vyrų krizių centras, bet ši pagalba fragmentiška ir labiau pagrįsta gerais norais, nors reikėtų efektyvių elgesio keitimo programų.
Viskas ant policijos pečių
SADM tvirtino, kad įstatymui įgyvendinti „tiesiogiai papildomų valstybės biudžeto lėšų neprireiks“. Bet netrukus paaiškėjo, kad policijai tai sunki našta.
Smurtą patyrusios moterys priverstos bijoti, ar pareigūnų išvežti ir paleisti jų vyrai negrįš namo.
Pasipylė iškvietimai tramdyti smurtautojus, o pinigų nei naujiems etatams, nei degalams ir kitoms reikmėms neskirta.
„Viskas vyksta iš bendro katilo. Ką gauname, tą gauname, – pripažino S.Skvernelis. – Galite paskaičiuoti – vienas paprastas ikiteisminis tyrimas kainuoja 1800–2000 litų. Jie ne kiekvienu atveju pradedami. Bet dar yra reagavimas, žmonių panaudojimas ir kita.“ Kitaip tariant, įstatymo įgyvendinimas policijai turėjo kainuoti mažiausiai 2 mln. Lt.
Bet S.Skvernelis įžvelgė ir gerą tendenciją – pradėjus aktyviau tramdyti mušeikas ėmė mažėti smurto: „Tikėjomės, kad įstatymas turės prevencinės įtakos. Smurtautojai nesuvokdavo, kad policija gali atvažiuoti ir išvežti iš namų, jei su žmona taip tvarkosi. Skaičiai jau mažėja.“
Policijos vadovas pabrėžia, kad šis įstatymas geras, bet įstatymų leidėjai turėtų spręsti ir iškilusias problemas. Įstatymas reikalingas, tai parodė skaičiai. Bet praėjo tam tikras laikas, reikia spręsti kai kurias problemas, būtų galima kitą rezultatą pasiekti“, – kalbėjo S.Skvernelis.
Nebereikia rašyti pareiškimo policijai
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas įsigaliojo 2011 m. gruodį. Jame kalbama apie smurtą, patirtą iš esamų ar buvusių santuokinių, partnerių, svainių, kitų artimais ryšiais susijusių, kartu gyvenančių ir bendrą ūkį turinčių asmenų.
 |
| Dovilė Šakalienė |
Atvykę pagal pranešimą ar patys būdami liudininkai, policininkai užfiksuoja smurto atvejį ir pradeda ikiteisminį tyrimą. Nuo artimųjų nukentėjusiam asmeniui, priešingai nei anksčiau, skundo nereikia teikti. Pareigūnai turi jam paaiškinti galimybes gauti pagalbą ir su jo žinia informuoti specializuotos pagalbos centrą, o šis savo ruožtu pasiūlo pagalbą. Jei nukenčia ar smurto liudininku tampa vaikas, apie tai turi būti pranešta vaiko teisių apsaugos skyriui.
Nustačius tokio smurto atvejį, smurtautojas gali būti nedelsiant įpareigotas laikinai išsikelti iš bendros gyvenamosios vietos arba nesiartinti prie aukos ir nebendrauti. Teismui įpareigojus laikinai išsikelti, policija turi užtikrinti šio nurodymo įvykdymą ir kontroliuoti, kaip jo laikomasi. Nors rengėjai siekė įtvirtinti atsakomybę už įpareigojimų išsikelti ar nebendrauti su auka nesilaikymą, dokumente apie tai nekalbama. Yra tik frazė, kad smurtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
Tam tikras teises įstatymas numato ir smurtautojui. Pavyzdžiui, jei turi išsikelti, jis policijoje gali sužinoti įstaigas, teikiančias nakvynės paslaugas.
