„Kiekvienas žmogus, bent paviršutiniškai susipažinęs su istorija, sutiks su mūsų autoriumi, kad kažkada Vilnius buvo „tikras tautų katilas“, kurį ne be pagrindo savu vadino ne tik lietuviai ir žydai, bet ir rusai bei, žinoma, baltarusiai. Atmetus politinius šių laikų Baltarusijos ir Lietuvos santykių aspektus, pasivaikščiosime po baltarusiškas vietas Vilniuje“, – rašoma belvpo.com.
Pirmasis objektas ekskursijoje – Bazilijonų vienuolyno barokiniai vartai. Čia kabo paminklinė lenta Ignotui Domeikai (balt. Ignat Dameika) atminti. „Baltarusiu jo nepavadinsi, bet jis yra gimęs mūsų šalyje ir yra mūsų tėvynainis“, – rašo belvpo.com. Šiame pastate I.Domeika kalėjo, kai buvo suimtas už veiklą filomatų judėjime.
Paliksime autoriaus sąžinei pasisakymą apie tai, kad „Vilnius virstų visiškai kitokiu miestu, greičiausia su katastrofiškais istorinių paminklų praradimais“, jeigu būtų likęs Baltarusijos tarybinės respublikos dalimi. Istorija nėra knyga, iš kurios galima lengvai išimti bet kurį puslapį ir pakeisti nauju. Ją būtina skaityti ir atsiminti. O politika – tai kaip tik ta istorija, kurią dar galima pataisyti... – tokiu daugtaškiu tekstą baigia belvpo.com.
Tame pačiame vienuolyne nuo 1919 metų veikė ir Vilniaus baltarusiškoji gimnazija, kurią įkūrė Ivanas Luckevičius. Šioje mokykloje tarpukariu mokėsi žymiausi nacionalinio Baltarusijos judėjimo atstovai. Čia buvo įrengtas ir Baltarusijos muziejus, kuris išaugo iš privačios I.Luckevičiaus kolekcijos, o joje būta retų Baltarusijos istorijos, etnografijos ir kultūros eksponatų .
Prisimenamas ir Adomas Mickevičius, kuris baltarusiams taip pat nesvetimas.
Kitas, ne mažiau svarbus baltarusiams objektas Vilniuje – Didžiosios g. 19 namas. „Manoma, kad būtent šioje vietoje XVI amžiuje stovėjo Pranciškaus Skorinos spaustuvė, būtent čia prasidėjo knygų spausdinimo istorija Rytų slavų žemėse ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“, – rašoma straipsnyje.
Taip pat minima Užupyje esanti Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia, kuri nuo 1997 metų yra pagrindinė baltarusių katalikų, gyvenančių Vilniuje, susitikimų vieta.
Pylimo ir Trakų gatvių kampe, buvusiuose Tiškevičių rūmuose, XIX pabaigoje veikė teismas, kuriame 1884-1898 metais dirbo baltarusių literatūros klasikas Pranciškus Boguševičius, o 1907-1908 metais, laikraštyje „Naša niva“, dirbo kitas Baltarusijos klasikas – Jakubas Kolasas.
Vilniuje lankęsis tinklaraštininkas teigia, kad „Vilnius greičiausiai yra pats artimiausias baltarusiams tiek geografine, tiek istorine, tiek mentalitelo prasme užsienio miestas. (…) Dalinti Vilniaus į lietuviškąjį, baltarusiškąjį, lenkiškąjį, žydiškąjį ar rusiškąjį neverta, nes jis vienas visiems ir tai jį daro ypatingą“.
„Paliksime autoriaus sąžinei pasisakymą apie tai, kad „Vilnius virstų visiškai kitokiu miestu, greičiausia su katastrofiškais istorinių paminklų praradimais“, jeigu būtų likęs Baltarusijos tarybinės respublikos dalimi. Istorija nėra knyga, iš kurios galima lengvai išimti bet kurį puslapį ir pakeisti nauju. Ją būtina skaityti ir atsiminti. O politika – tai kaip tik ta istorija, kurią dar galima pataisyti...“, – tokiu daugtaškiu tekstą baigia belvpo.com.
