Baltijos kelio atmintis – šiauliečio namuose

1989 me­tų rugp­jū­čio 23 die­ną, 19 val., kai 2–2,5 mi­li­jo­no žmo­nių, iš ku­rių maž­daug mi­li­jo­nas bu­vo Lie­tu­vos gy­ven­to­jai, su­sto­jo į gy­vą (apie 600 km) il­gio gran­di­nę, nu­si­drie­ku­sią nuo Vil­niaus iki Ta­li­no, H.Ivaš­kus bu­vo vie­nas iš jų. Tuo­met, kai trys Bal­ti­jos vals­ty­bės bu­vo sim­bo­liš­kai at­skir­tos nuo SSRS, dau­gu­ma ak­ci­jos da­ly­vių, iš­reikš­da­mi po­žiū­rį, kad Molotovo-Ribentropo pa­ktas – tra­giš­kas įvy­kis, prie dra­bu­žių bu­vo pri­si­se­gę juo­dus kas­pi­nus ir lai­kė už­deg­tas žva­kes.

H.Ivaš­kus is­to­ri­ne ta­pu­sia die­ną sa­vo žva­kė­je iš­rai­žė da­tą, vie­tą ir gy­vos ei­lės truk­mę. „Mes vi­si kaip vie­nas sto­vė­jo­me su­si­ki­bę 20 mi­nu­čių“, – pa­me­na vy­ras. Jis la­bai ge­rai pa­me­na sa­vo en­tu­ziaz­mą ir jau­du­lį. Vyks­tant į Bal­ti­jos ke­lią, jam į gal­vą smel­kė­si vie­nin­te­lė min­tis – su sky­du ar­ba ant sky­do. Tą­dien žmo­nėms dar ne­bu­vo aiš­ku, kuo baig­sis tri­jų ša­lių iš­reikš­tas so­li­da­ru­mas ir pa­ro­dy­tas no­ras bū­ti lais­viems.

H.Ivaš­kus is­to­ri­ne ta­pu­sia die­ną sa­vo žva­kė­je iš­rai­žė da­tą, vie­tą ir gy­vos ei­lės truk­mę. „Mes vi­si kaip vie­nas sto­vė­jo­me su­si­ki­bę 20 mi­nu­čių“, – pa­me­na vy­ras.

„Tuo­met Pum­pė­nuo­se iš­tar­ti ma­no žo­džiai, kad rau­do­nie­ji bė­ga iš Lie­tu­vos, o mes gau­si­me lais­vę, ta­po pra­na­šin­gi“, – pri­si­me­na vy­ras.

Da­bar jis ne­pa­me­na, nei kas, nei kaip or­ga­ni­za­vo jo iš­vy­ki­mą į Pum­pė­nus. Tai bu­vo ne tik val­džios, bet ir dau­ge­lio įmo­nių rū­pes­tis.

„Bu­vo gauti au­to­bu­sai. Ta­da nie­kas už tai neė­mė pi­ni­gų“, – tei­gia H.Ivaš­kus. Tuo me­tu jis dir­bo Ši­lu­mos tink­luo­se (da­bar – UAB „Šiau­lių ener­gi­ja“). Vie­nu me­tu ta­me pa­čia­me ka­bi­ne­te jam te­ko sė­dė­ti ir su bu­vu­siu Šiau­lių mies­to me­ru Ge­na­di­ju­mi Mik­šiu, ku­ris taip pat dir­bo tuometiniuose Šiaulių ši­lu­mos tink­luo­se.

Šiau­lie­tis ne­si­ste­bi, ko­dėl Bal­ti­jos ke­lio te­ma šio­mis die­no­mis taip gar­siai ap­ta­ri­nė­ja­ma, bet apie tai tu­ri sa­vo nuo­mo­nę.

„Da­bar Bal­ti­jos ke­lias tam­pa ir ga­li­my­be pa­si­kel­ti sau rei­tin­gus“, – ma­no H.Ivaš­kus.

Kai bu­vo tei­kia­mi sau­sio 13-osios at­mi­ni­mo me­da­liai, H.Ivaš­kus jo at­si­sa­kė. Vy­ras ne­si­nau­do­jo net jo­kio­mis leng­va­to­mis, ku­rios siū­ly­tos vi­siems žmonėms, gynusiems Tėvynę.

Tė­vy­nė – mo­ra­li­nė ver­ty­bė

Šiau­lie­tis į Bal­ti­jos ke­lią vy­ko tik iš mei­lės Tė­vy­nei. Dėl tos pa­čios prie­žas­ties 1991-ųjų sau­sio 13-ąją jis vy­ko gin­ti Sei­mo.

Šiau­lie­tis ten va­žia­vo ne dėl pri­vi­le­gi­jų ir me­da­lio. Kai bu­vo tei­kia­mi sau­sio 13-osios at­mi­ni­mo me­da­liai, H.Ivaš­kus jo at­si­sa­kė. Vy­ras ne­si­nau­do­jo net jo­kio­mis leng­va­to­mis, ku­rios siū­ly­tos vi­siems žmonėms, gynusiems Tėvynę.

Šiuo me­tu ašt­raus pro­to vy­rui 1991-ųjų įvy­kius pri­me­na tik gal­vo­je li­kęs ran­das, pri­si­mi­ni­mai apie žmo­nių drą­są, jų pra­lie­tas krau­jas ir vi­sam gy­ve­ni­mui 80 pro­c. nuo­lai­dą ke­lio­nėms mies­ti­niais ir tarp­mies­ti­niais au­to­bu­sais tei­kian­tis Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės pa­žy­mė­ji­mas, ku­riuo, kaip tei­gė pa­ts H.Ivaš­kus, jis be­veik ne­si­nau­do­ja. Ir da­bar vy­ras ko­vo­tų už Lie­tu­vą, bet tik ne už da­bar­ti­nę val­džią.