Kad ir ką darytų milijonieriai klaipėdiečiai Larisa ir Ivanas Mazurai unikaliame gamtos kampelyje Pervalkoje, valdininkų akimis, viskas teisėta. „Ten anksčiau buvo bendrovės „Autuva“ poilsinė, jie tą patį sklypą, matyt, nusipirko ir susitvarkė“, – puikią atmintį pademonstravo Klaipėdos apskrities viršininkas, buvęs ilgametis „Neringos komunalininko" vadovas Arūnas Burkšas. 2005 metais jis dirbo komisijoje, kuri pripažino, kad po rekonstrukcijos iš esmės atnaujintas statinys, esantis adresu: Pervalkos g. 31, tinkamas naudoti ir neturėjo priekaištų dėl to, kad didžiulį sklypą apjuosė tvora. A.Burkšas iki šiol laikosi nuomonės, kad komisijos išvada buvo tinkama. Tačiau LŽ kalbinamas apskrities viršininkas tarsi netyčia padarė vieną klaidelę – esą Mazurai iš „Autuvos“ įsigijo ne tik pastatą, bet ir sklypą. O juk jis puikiai žino, kad sklypo nusipirkti Mazurai negalėjo, nes visa Kuršių nerijos žemė priklauso valstybei ir yra nuomojama. Skirtumas tik tas, kad Mazurams, kitaip nei kitiems Neringos gyventojams, išnuomota ne 10-15 arų prie namo, o daugiau nei pusė hektaro. Tačiau ir šio ploto jiems per mažai. Visoje Pervalkoje atstumas nuo marių iki namus juosiančių tvorų – 10-15 metrų, o Mazurai paliko tik siaurą takelį.
Sklypas Mazurams išnuomotas 2001 metų gegužės 4 dieną, kai Klaipėdos apskričiai vadovavo Virginija Lukošienė, ji ir sau išsirūpino gabalą žemės Giruliuose prie pat jūros.
Dosni apskritis
Sklypas Mazurams išnuomotas 2001 metų gegužės 4 dieną, kai Klaipėdos apskričiai vadovavo Virginija Lukošienė, ji ir sau išsirūpino gabalą žemės Giruliuose prie pat jūros.
60 arų sklypas Pervalkoje suformuotas dar 1999-aisiais, kai apskrities viršininkas buvo Laisvūnas Kavaliauskas. Tada atrodė, kad viskas teisėta, nes sklypas buvo naudojamas Klaipėdos autotransporto įmonės Nr. 4, vėliau pervadintos „Autuva“, poilsio namams. Čia ilsėjosi dideli ponai, tik išrinktieji žinojo poilsio namų paslaptį: sovietmečiu, 1978 metais, iškasus kopą iš Kuršių marių pusės šalia vilos buvo įrengtas erdvus požeminis baseinas. Vien jo lubų aukštis siekė 5 metrus. Netoliese buvo įrengta teniso ir krepšinio aikštelė.
Kai apskrities administracija „Autuvai“ išnuomojo sklypą, poilsio namai buvo parduoti į teisėsaugos akiratį dėl pridėtinės vertės mokesčio grobstymo patekusiam Jonui Bičkui. Jis nedelsdamas perpardavė poilsio namus Mazurams. Dėl apskrities dosnumo naujiesiems šeimininkams buvo išnuomotas ir didžiulis sklypas, nors pats statinys jau nebeatliko poilsio namų funkcijos. Tam neprieštaravo ir Neringos savivaldybės administracija.
A.Burkšas rado praėjimą
Pirmaisiais nepriklausomybės metais teisės aktus kūrę politikai, tarsi nujausdami prasidėsiantį tvorų vajų, pasirūpino, kad įstatyme būtų aiškiai nurodyta, jog Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantės turi būti laisvai prieinamos. Tačiau šis reikalavimas negalioja Pervalkos gatvės 31 numeriu pažymėto namo savininkams. Negalioja jis ir vilos priėmimo aktą pasirašiusiems valstybinės komisijos nariams. Gamtosaugininkai, apskrities ir savivaldybės atstovai ne akli – matė, jog tvora eina taip arti vandens, skardžio kraštu, kad sumaniusiesiems pasivaikščioti pakrante tektų arba bristi per vandenį, arba balansuoti ant siauro žemės ruoželio.
Matė, kad tvora ne tokia, kokia nupiešta plane, be to, ja atitvertas didesnis plotas. Ir su viskuo sutiko, klusniai pasirašė dokumentą, kuris paverčia bevaisėmis bet kokias pastangas reikalauti, kad tvora būtų patraukta bent kiek toliau nuo marių kranto.
„Savininkai turėjo problemų dėl tos sklypo dalies, kuri yra iš marių pusės. Ten status šlaitas, jis buvo smarkiai išplautas, tad savininkai vežė smėlį ir tvirtino krantą. Tvora pagal sklypo ribas turėjo net pačiose mariose stovėti, nes sklypas buvo inventorizuotas didesnis, nei iš tiesų yra. Kadangi marių netversi, jie pastatė tvorelę prie kranto. Ten niekada ir nebuvo jokio viešo praėjimo, betono krantinė baigiasi nepriėjus jų namelio“, – Mazurams advokatavo A.Burkšas.
LŽ pradėjus domėtis, apskrities viršininkas net nuvažiavo į Pervalką ir pats įsitikino, kad pakrante galima praeiti, nors kai kur gana sunkiai. Taigi, viskas ten gerai.
Neringos policijos komisariato tyrėjai nustatė, kad neringiškis verslininkas Arūnas Čiunka įkalbėjo L.Mockaitį nusižengti įstatymui.
Teisiamųjų suole
LŽ apie užtvertą pakrantę Pervalkoje rašė prieš pusantrų metų. Tą kartą žurnalistė bendravo su Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyresniuoju specialistu Laimučiu Mockaičiu. Valdininkas tikino, kad pažeidimų nėra.
Po metų L.Mockaitis stojo prieš teismą dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir oficialaus dokumento suklastojimo. Neringos policijos komisariato tyrėjai nustatė, kad neringiškis verslininkas Arūnas Čiunka įkalbėjo L.Mockaitį nusižengti įstatymui. Kaltinamajame akte rašoma, kad 2007-ųjų spalio 30 dieną L.Mockaitis tyčia, pažeisdamas ne vieną statinių įteisinimą reglamentuojantį aktą ir žinodamas, kad statybos objektas Neringoje yra nelegalus (jam nebuvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas, statybų leidimas ir kiti dokumentai - aut.), parašė pažymą apie nebaigtą statybą, suteikė jai išgalvotą numerį, pažymoje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis ir patvirtino tai antspaudu. Remdamasis šia pažymą Registrų centras padarė pakeitimų savo duomenų bazėje.
Milijonieriai savavaliauja?
Štai tokie valdininkai „rūpinasi“ statybų Kuršių nerijoje teisėtumu. Jei iš tiesų rūpintųsi, galbūt atkreiptų dėmesį į tai, kas tapo žinoma mūsų dienraščiui.
LŽ šaltinio duomenimis, minėtas Pervalkos gatvės namas šildomas naudojant geoterminę energiją. Ten esama dviejų gręžinių. Projekte numatyta, kad vienas jų skirtas vandeniui paimti, kitas – injekcinis, kad iš žemės gelmių gautas švarus vanduo grįžtų atgal. Tačiau Mazurų šeimai, įsirengusiai rūsyje baseiną, neužteko vandens iš vieno gręžinio, tad jie tam naudoja ir antrąjį. Panaudotas vanduo išleidžiamas į Kuršių marias. Dėl to marios prie šio namo žiemą neužšąla. Specialistai iš pirmo žvilgsnio suprastų, kas jas šildo. Tačiau per 4 metus tokio specialisto Kuršių nerijoje neatsirado.
Teigiama, kad vietoj valstybinėje žemėje stovėjusio lauko tualeto vilos savininkai pastatė dyzelinį elektros generatorių, kuris, įvykus elektros tinklų avarijai, tiekia elektrą į vilą. Pasak LŽ šaltinių, generatoriaus statyba su niekuo nederinta, jis prijungtas savavališkai.
Iš išorės Mazurų vila atrodo kukliai – nedidelis dviejų aukštų namelis. Po žeme pastatas užima dar tiek pat vietos, nes po juo esančio dviejų aukštų rūsio gylis – daugiau kaip 9 metrai.
Nenuostabu, kad pastaruosius kelis dešimtmečius Kuršių marių bangos šioje vietoje ardo krantą. Giliai iškasus kopą buvo gerokai sujudintas smėlis, kurį dabar glemžiasi bangos.
Tikrins
LŽ pasiekusią informaciją apie pažeidimus nusiuntėme Klaipėdos apskrities viršininkui A.Burkšui ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorei Jolantai Bernotaitei. Jie žadėjo informaciją patikrinti.
Tik ar efektyvus bus tas tikrinimas? 2007 metų rudenį tuometė KNNP direktorė Aurelija Stancikienė kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją ir paprašė įvertinti minėto namo savininkų veiksmus. Įvertino? Ne. O kas vertins? Gal teisiamųjų suole atsidūręs L.Mockaitis?
„Gavome atsakymą iš apskrities administracijos, kad pažeidimų nenustatyta, tvora aptverta pagal projektą, suderintą su Neringos vyriausiuoju architektu“, – pasakojo raštą apskrities administracijai rengęs KNNP specialistas Gintaras Karpus.
Kadangi valdininkai pažeidimų nemato, Mazurų šeimai išnuomotame valstybės žemės sklype atsirado daugiau takų, miške įrengta nauja terasa. Savininkai esą ketina pasistatyti ir stiklinę pavėsinę su šiaudiniu stogu.
Bet ar tai rūpi apskrities administracijai? Susidaro įspūdis, kad kuo turtingesnis pažeidėjas, tuo atlaidesni valdininkai, turintys vertinti jo veiklą. Mazurams priklausančios UAB „Baltijos grupė“ 2008 metų apyvarta –110 mln. litų.
