Prie kelio į Kupreliškį augęs galiūnas, pasak vietos žmonių, buvo vienintelis likęs Ažugariniškio kaimo simbolis, sergėjęs ir tragiškai žuvusio lakūno, Biržų aviacijos sporto klubo pirmojo viršininko Viliaus Juodgudžio atminimą – visai netoli buvo jo tėvų sodyba.
Pirmadienį prie minėto ąžuolo, menančio dviejų šimtmečių mūsų krašto istoriją, rinkosi kelininkai, grėsmingai judėjo sunkiasvorė technika, antradienį rašo „Šiaurės rytai“.
Išsigandę aplinkinių kaimų gyventojai ėmė skambinti pavojaus varpais. Jie sakė, jog negalima nupjauti medžio, sodinto žinomo lakūno tėvų ir senelių žemėje. Žmonės pasakojo, jog visai netoli ošia Juodgudžiams iki šiol priklausantis miškas, prie kurio ir buvo Viliaus Juodgudžio tėvų sodyba. Dabar namų nebėra ir šimtmečių atmintį saugantis ąžuolas yra tarsi paminklas žuvusiam lakūnui.
Kai „Šiaurės rytai“ nuvyko į įvykio vietą, jau virė darbas, kelininkų pjūklas artėjo prie ąžuolo šerdies.
VĮ „Panevėžio regiono keliai“ Biržų kelių tarnybos kelių meistras Eduardas Vaiginas skubėjo rodyti leidimą medžio pjovimo darbams. Juodu ant balto buvo išdėstyta, jog prie kelio į Kupreliškį sankasos, posūkyje, augantis 110 cm skersmens ąžuolas trukdo saugiam eismui. Be to, meistras E.Vaiginas, pastebėjo, jog ąžuolo apatinės šakos nudžiūvusios, o kamiene išpuvusi drevė.
Tai gal reikia nupjauti ir Stelmužės bei Sandariškio ąžuolus – jie irgi auga prie kelio?, – kelininkų klausė P.Juodgudis.Pasak darbų vadovo, ąžuolo pjovimui neprieštaravusi ne tik rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus kraštovaizdžio specialistė Zita Pipirienė, bet ir Biržų regioninio parko darbuotojai.
Priminus, jog pjaunamas ąžuolas sergsti žinomo lakūno atminimą, E.Vaiginas tik truktelėjo pečiais. Pasak jo, prie ąžuolo nebuvo jokios atminimo lentelės, apie Vilių Juodgudį niekas nekalbėjo ir leidimą praėjusių metų lapkričio 23-ąją ąžuolui nupjauti pasirašę atsakingi asmenys.
Kelio meistras „Šiaurės rytams“ sakė, jog jų tarnyba šaltuoju metų laiku visada atlieka nudžiūvusių ar eismui trukdančių medžių šalinimą. Kelininkai esą turintys teisę nupjauti medžius, augančius devynių metrų nuo kelio vidurio ruože.
Šįmet bus nupjauta ir daugiau didelių medžių, pavyzdžiui, Virškupėnų kaimo liepos.
E.Vaiginas pastebėjo, jog ąžuolas yra pats galingiausias, kelininkų šįmet paguldytas medis. Šie skubėjo pridurti, jog greitai neliks ne tik ąžuolo, bet ir jo kelmo, kuris gali tapti rimta kliūtimi nuo kelio nuvažiavusiems automobiliams. Kelmas, pasak meistro, bus „nutarkuotas“ specialia technika.
Kam atiteks ąžuolo mediena? Kol kas meistras to nežinojo, tvirtino, jog bus tariamasi su Papilio seniūnija. Pirmadienį po pietų susisiekti su Papilio seniūnu Gediminu Arnašiumi „Šiaurės rytams“ nepavyko – jo seniūnijoje nebuvo. Niekas nekėlė ir seniūno mobiliojo telefono.
Kas atsitiko valdžiai?
Prieš pat virstant šimtamečiui galiūnui, prie jo atskubėjo ir lakūno Viliaus Juodgudžio sūnus Petras. Jis ėmė gėdinti kelininkus ir teirautis, kas jiems suteikė teisę nupjauti kraštovaizdį puošiantį ir jo tėvo bei senelio atminimą sergintį medį.
Petras Juodgudis sakė, jog netoliese buvusią sodybą bei ją supusius medžius tėvas labai vertino ir mylėjo. Dabar lakūno sūnus žemę, kurioje augo ąžuolas, jau yra pardavęs ūkininkui Jonui Cibui. Pats rūpinasi tik netoliese augančiu mišku.
P.Juodgudis barė kelininkus, jog šie dirba ne tai, ką turėtų. Vyras pyko, jog rajono gyventojai aimanuoja dėl nenuvalytų kelių, tuo tarpu kelininkai užsiima visai kuo kitu - medžių pjovimu.
Vyras pastebėjo, jog jam dažnai tenka važinėti į Vokietiją, kur pakelėse auga daug senų medžių. Vokiečiai jų net neketina pjauti, atvirkščiai – kruopščiai saugo. Petras svarstė, kas atsitiko Biržų rajono valdžios žmonėms, kad jie jau antrus metus kelia ranką prieš istorinę atmintį saugančius medžius.
„Tai gal reikia nupjauti ir Stelmužės bei Sandariškio ąžuolus – jie irgi auga prie kelio?“ – kelininkų klausė žinomo lakūno sūnus.
P.Juodgudis prisiminė, kad kelininkai vieną kartą jau buvo susiruošę Ažugariniškio ąžuolą nupjauti, bet tam esą spėję sutrukdyti kaimiečiai. Tada buvo nurėžtos tik kitoje žvyrkelio pusėje augusios senos, bet gražios ir sveikos liepos. Atlikę savo darbus, kelininkai, pasak P.Juodgudžio, tada išsivežė ne tik jų medieną, bet ir po liepomis jo susikrautą akmenų krūvą.
Kalti įstatymai?
Biržų regioninio parko direktorius Kęstutis Baronas, išgirdęs apie nupjautą Ažugariniškio kaimo ąžuolą, pirmiausiai labai nustebo.
„Tik pas mus rajone taip būna. Kitur šalikelėse auga medžiai ir niekas jų nepjauna. Tačiau pas mus kelininkai yra aukščiau Dievo“, – kalbėjo direktorius. Jis pastebėjo, jog minėta vietovė nepriklauso regioniniam parkui, todėl jis leidimo nupjauti medį niekam negalėjęs duoti. Ir čia pat prisiminė, jog minėtą medį buvo bandoma nupjauti pernai. Pasak K.Barono, kelininkai jau derino pjūklus, kai prie jų sustojusi regioninio parko biologė Renata Ulinskienė vyrus sustabdė kalbėdama, jog medis dar gerai atrodo.
Biržų rajono savivaldybės ekologas, Želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisijos pirmininkas Vytautas Zurba apie Ažugariniškio ąžuolą nieko nebuvo girdėjęs. Ekologas teigė, kad jo nuomonės klausiama tik tada, kai iškyla ginčų.
Biržų rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus kraštovaizdžio specialistė Zita Pipirienė „Šiaurės rytams“ patvirtino davusi leidimą Ažugariniškio ąžuolui nupjauti.
Pasak Z. Pipirienės, jis augo netinkamoje vietoje – ant sankasos ir posūkyje. Jis turėjęs būti nupjautas net tuo atveju, jei būtų visiškai sveikas.
Medžio likimą su specialiste aptarę kelininkai esą kalbėję, jog tokį medį panorus aptverti prireiktų kelių tūkstančių litų investicijų. „Įvertinus ąžuolo vertę, nutarta jį nupjauti“, – sakė valdininkė. Ji teigė, jog ąžuolo priekelminė dalis jau buvo pakenkta, todėl ėmė džiūti medžio viršūnė. „Toks medis miršta stovėdamas“, – tvirtino Z. Pipirienė.
Ji neslėpė, jog pernai į medį nusitaikę kelininkai buvo sustabdyti regioninio parko biologės. Tačiau taip, pasak Z.Pipirienės, nutikę dėl jaunos specialistės žinių stokos.
Anot Z.Pipirienės, nupjautojo ąžuolo mediena priklauso kelininkams. Jeigu jie nori, gali mediena pasidalyti su seniūnija.
Kraštovaizdžio specialistė teigė nieko nežinojusi apie tai, jog medis laikomas Ažugariniškio kaimo simboliu, saugančiu lakūno V.Juodgudžio atminimą. Jei tokia informacija savivaldybininkę būtų pasiekusi, gali būti, jog būtų buvę svarstyta, kaip elgtis toliau. „Jei žmonės būtų kreipęsi, galbūt medį būtų buvę galima paskelbti paminkliniu. Tada jam būtų taikyti kiti įstatymai“, – kalbėjo Z. Pipirienė.
Ji sutiko, kad Vokietijoje, Danijoje, Olandijoje ir kituose kraštuose pakelėse auga daug senų medžių. Taip esą yra todėl, kad tų šalių valdžia priėmusi kitokius įstatymus.
