Kaip teigė Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamoje 27-ojoje mokslinėje, tarpdalykinėje Kauno istorijos konferencijoje pranešimą tema „„Butų nuomotojai“ ir „butų samdytojai“ Kauno miesto taryboje (1918–1940 m.)“ pristačiusi prof. dr. Aistė Lazauskienė, Kaunui tapus laikinąja sostine, sparčiai ėmė keistis miesto veidas – jis tapo politinio, visuomeninio, kultūrinio gyvenimo centru, čia persikėlė centrinės valdžios įstaigos, susikoncentravo besikurianti administracija, kariuomenės daliniai.
Jau 1928 metų duomenimis, Kaunas visos Lietuvos mastu savyje koncentravo 13 proc. prekybos ir 15 proc. pramonės įmonių.
1929 metais įrengtas vandentiekis, nustojo važinėjo „konkė“, pradėjo kursuoti autobusai.
„Tačiau atsikėlus visoms administracinėms įstaigoms, pasijuto didžiulė butų krizė, tais laikais sakydavo „krizis“. Labai trūko gyvenamųjų patalpų, vyko nuolatinė trintis. Įdomu buvo panagrinėti, kaip butų nuomininkai ir jų savininkai buvo tarpukariu atstovaujami savivaldybės taryboje. Vyko kova tarp butų savininkų ir nuomininkų, jiems atstovavusių nevienodo organizuotumo, gyvybingumo laipsnį pasiekusių sunkiai suderinamų interesų grupių. Kartais kova virsdavo net atvira konfrontacija. Tos grupės bandė lobistiniais veiksmais, viešomis apeliacijomis, memorandumais palenkti į savo pusę arbitro vaidmenį prisėmusią valstybę“, – tų laikų nuotaikas perteikė A.Lazauskienė.
