Gegužės pradžioje Kauno apygardos teisme turėtų būti sprendžiamas Vilkaviškio rajono Paežerių kaime esančios V.Kudirkos klėtelės-muziejaus likimas. Tikimasi padėti tašką vos ne dešimtmetį trunkančiame ginče, kokia bus šio 1867 metais statyto vietinės istorinės reikšmės paminklo ateitis. Tačiau pagalbos klėtelei reikia jau dabar, nes ją niokoja pavasariniai lietūs.
„Klėtelės stogą būtina kapitaliai remontuoti. Jei padėtis nesikeis, išgelbėti klėtelės bus nebeįmanoma“, – įsitikinęs filialą joje turinčio Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas.
Nei muziejus, nei jo steigėja – Vilkaviškio rajono savivaldybė – ko nors daryti negali, nes V.Kudirkos klėtelė yra privati nuosavybė, dėl kurios teismuose ir verda aistros tarp sodybos paveldėtojų. Anot A.Žilinsko, klėtelės stogas prakiuro, kai jį virsdamas kliudė senas medis. Nors šeimininkai uždengė skylę laikina danga, gausesni pavasariniai lietūs parodė esantys už ją stipresni.
Kultūros paveldo departamento (KPD) Marijampolės teritorinio padalinio vyriausiasis inspektorius Ramūnas Kryžanauskas patvirtino, kad remontuoti stogą būtina. Tačiau pirmiausia turi atsirasti tikrasis klėtelės savininkas.
Muziejus ant Paežerių ežero kranto esančioje medinėje klėtyje, menančioje V.Kudirkos laikus, buvo įrengtas 1965 metais. Čia įrengta memorialinė ekspozicija atspindi Lietuvos valstybės himno autoriaus, rašytojo, publicisto, vertėjo, gydytojo gyvenimą ir veiklą. Iš pradžių manyta, kad šią vietą būtų galima laikyti ir V.Kudirkos gimtine. Vėliau paaiškėjo, jog gimtoji V.Kudirkos sodyba buvo kitoje Paežerių kaimo vietoje, o prie ežero, į sodybą, kurią įkūrė rašytojo tėvas Motiejus, Kudirkos persikėlė kiek vėliau.
Pirmojo pasaulinio karo metais sodyba buvo sugriauta, liko tik klėtelė, kurią V.Kudirka ypač mėgo. Atgimimo metais ši klėtelė buvo tapusi savotiška tautinio budinimo vieta, tuomet traukusia tūkstančius lankytojų. 1991-1992 metais klėtelė buvo restauruota, atnaujintos ekspozicijos. Anot A.Žilinsko, šiuo metu muziejininkai itin vertingų eksponatų klėtelėje jau nebelaiko. Senąjį smuiką, bufetą, dokumentus iš nešildomos klėties jie perkėlė į muziejaus saugyklas. Tačiau ir esantieji senuosiuose stenduose – taip pat yra didelė vertybė.
„Kai nėra aiškus tikrasis savininkas, nėra su kuo tartis dėl tolesnio klėtelės eksploatavimo. Kalbamės su abiem nesutariančiomis seserimis, viena net yra mūsų įdarbinta prižiūrėti klėtelę. Tačiau nuo kokios nors pertvarkos susilaikome“, – pasakojo A.Žilinskas.
Viena iš dviejų seserų, pretenduojančių į klėtelę, – marijampolietė architektė Alvyra Taujinskienė. Ji teigė tikinti, kad Kauno apygardos teismas pagaliau išspręs ginčą dėl klėtelės nuosavybės.
„Vilkaviškio rajono apylinkės teisme man pavyko įrodyti, kad ir aš turiu teisių į išlikusius kai kuriuos pastatus – klėtelę ir bulvinę. Šie pastatai ribojasi su mano sklypu, todėl manau, kad vilkaviškiečių teisėjų sprendimą patvirtins ir Kauno teisėjai. Kai turėsiu nuosavybės dokumentus, galėsiu rengti klėtelės restauravimo projektus“, – sakė ATaujinskienė.
Lėšų darbams ji tikisi gauti iš Europos Sąjungos fondų, galbūt prisidės ir KPD. A.Taujinskienės nuomone, jos patirties keturias dešimtis metų dirbant architekte turėtų užtekti reikalingiems projektams parengti.
