Pagrindinis šios kelionės tikslas buvo pasisemti patirties iš įvairių Londono, Liverpulio ir Mančesterio mokyklų, kuriose jau ne pirmus metus sėkmingai dirba jaunieji, prestižinius Didžiosios Britanijos universitetus baigę, programos „Teach First“ mokytojai. Iš viso aplankyta daugiau kaip 10 mokyklų, kurių kiekviena neįtikėtinai skiriasi nuo mums įprastos šių dienų lietuviškos mokyklos.
Didžiausia bausmė – atleisti iš pamokų
Pirmasis į akis krintantis skirtumas, dar tik stebint vaikus renkantis į pamokas, tai įspūdinga tautinė ir rasinė mokinių įvairovė. Šalyje su giliomis privačių mokyklų tradicijomis, į kurias savo vaikus leidžia kiekvienas tai išgalintis, valstybinės mokyklos suoluose kitataučiai sudaro apie 80 procentų moksleivių. Tai nemenkas iššūkis bet kokiai mokyklos bendruomenei, ypač prognozuojant, jog per ateinančius penkerius metus jas užpildys vien tik kitataučiai.
 |
| Britų mokiniams namų darbai užduodami itin retai, nes visas darbas atliekamas pamokoje. |
Tokiomis sąlygomis stebina neįtikėtina drausmė ir taisyklių laikymasis. Pradedant nuo uniformos, kai su mokyklos taisyklių neatitinkančiais batais ar kuprine atėjęs mokinys paprašomas keliauti namo, iki drausmės klasėje, kur retam kyla noras trukdyti bendraklasių ir mokytojo darbą pamokoje.
Didžiausia bausmė – mokinys neįleidžiamas į pamoką. Pabandžius tai įsivaizduoti mūsų šalyje, galvoje pirmiausia pasigirsta įkyri mintis „pažeidžiamos mokinio teisės!“. Tiesa, dažniausiai turima omeny kaip tik tą mokinį, dėl kurio elgesio niekais nueina visų kitų moksleivių teisė produktyviai mokytis. Anglijoje šią problemą bandoma išspręsti laikantis nuostatos, jog didžiausias „nusikaltimas“ yra trukdyti kitam tobulėti.
Neužduoda namų darbų
Būtent tobulėti, o ne „siekti žinių“, nes tai dar vienas skirtumas nuo mūsų į žinias orientuotos mokyklos. Ten nuo pirmųjų klasių diegiama, jog lygiai taip pat svarbu yra mokėti dirbti kartu su kitais, kūrybiškai mąstyti, matyti savo daromą pažangą. Žinios tai tik pirmasis laiptelis, po kurio daug svarbiau yra mokėti sieti jas su savo patirtimi, analizuoti, vertinti, sėkmingai taikyti tolimesnėje veikloje. O net ir tais atvejais, kai siekiama žinių, tai bandoma padaryti „neskausmingai“: žaidžiant, diskutuojant, kuriant, aktyviai veikiant pamokoje. Galbūt todėl nei vienoje iš stebėtų pamokų nebuvo užduoti namų darbai, o knygos ir sąsiuviniai paliekami mokykloje.
Puikus pavyzdys galėtų būti mokykla, turinti savo vietinę valiutą, kuria mokytojai apdovanoja kiekvieną už įvairiausius pasiekimus. Tuos „pinigėlius“ mokiniai stropiai taupo, skaičiuoja, galiausiai toje pačioje mokykloje juos investuoja, kad už sukauptas santaupas galėtų įsigyti įvairios mokyklos atributikos ar net bilietą į „Liverpulio“ futbolo varžybas. Net nekyla abejonės, jog šitaip „žaisdami“ jie apie investavimą išmoksta kur kas daugiau nei apie tai tik skaitydami ar girdėdami.
Pamokas planuoja laisvai
Kitas visą mokyklos bendruomenę bendram darbui sutelkiantis pavyzdys gali būti mokyklos direktorius, pasiryžęs kasdien pabendrauti su visais mokyklos mokiniais ir mokytojais.
Tuos „pinigėlius“ mokiniai stropiai taupo, skaičiuoja, galiausiai toje pačioje mokykloje juos investuoja, kad už sukauptas santaupas galėtų įsigyti įvairios mokyklos atributikos ar net bilietą į „Liverpulio“ futbolo varžybas.Mokykloje, kurioje mokosi virš dviejų tūkstančių mokinių tai tetrunka ne visą valandą, per kurią direktorius trumpam užsuka į visas vykstančias pamokas, kad pasisveikintų ir pasidomėtų kaip kam šiandien sekasi. Direktorius, leidžiantis mokytojams kalbėti jo vardu, nes „tą patį, ką sako mano mokytojai, jums pasakyčiau ir aš“, demonstruoja labai didelį pasitikėjimą, o tai ne tik motyvuoja, bet ir suteikia laisvę veikti.
Kita vertus ir pati mokyklos administracija turi labai daug laisvės. Pradedant pamokų ir pertraukų trukmės nustatymu, kai vienose mokyklose pamokos trunka pusantros valandos, kitose valandą, dar kitose 50 minučių, iki visiškos laisvės organizuojant mokymo procesą. Pavyzdžiui, nustatant mokinių skaičių klasėje, kai vienoje matematikos pamokoje gali būti 40 moksleivių, jei jie yra gabūs ir jiems ne taip stipriai reikia mokytojo pagalbos, o kitoje tik dvylika ir dar mokytojo asistentas, nes šiems mokiniams reikalinga individuali pagalba. O jei mokiniui taip puikiai sekasi prancūzų, jog jis būdamas penktoje klasėje yra pajėgus mokytis septintos klasės kursą, jis šį dalyką lanko su septintokais, tokiu būdu suteikiant jam galimybę nuolatos tobulėti.
Nebijo klysti
Nuolatos tobulėti yra priversti ir mokytojai, nes mokiniai yra supažindinti su tuo, kaip turi atrodyti pavykusi pamoka. Kiekvienas pasakys, kad joje didesnę laiko dalį turi savarankiškai dirbti patys mokiniai, kad jos pabaigoje kiekvienas turi pats įvertinti, kaip šiandien jam sekėsi. Stebina mokinių atvirumas atsakant į mokytojo pateiktus klausimus. Kiekvienas nuoširdžiai pateikia savo atsakymą, net jei jis vienintelis iš visos klasės pasirinko kitokį ar neteisingą variantą. Gera stebėti tarp mokytojo ir mokinio tvyrantį pasitikėjimą ir bendrą sutarimą, jog klaidų nereikia bijoti, nes iš jų mes mokomės.
Tokią Didžiosios Britanijos mokyklą pamatė programos „Renkuosi mokyti!“ mokytojai, kurie šiemet tęsia antruosius savo darbo mokykloje metus. „Renkuosi mokyti!” – tai pirmoji Lietuvoje verslo inicijuota socialinė programa švietimui, kurios tikslas – įkvėpti pokyčius mokyklose. Kartu su programos iniciatoriumi SEB banku ir kitais programos partneriais, siekiama pritraukti pačius geriausius studentus, kurie įgiję diplomus dvejus savo karjeros metus dirbtų mokytojais. Kitų šalių, tokių kaip Didžioji Britanija, kurioje ši programa tęsiama jau septynerius metus, pavyzdžiai rodo, jog ši iniciatyva yra puiki galimybė jaunam žmogui įgyti neįkainojamos patirties tolimesnei karjerai, o mokykloms – naujos energijos ir naują požiūrį.
