Po penktadienį vykusio premjerinio seanso ne vienas išėjo braukdamas ašaras ir klausdamas, kaip galėtų prisidėti ir paremti vaikus, turinčius širdies negalią. „Vaiko širdis“ ir pasakoja apie šeimas, kuriose auga vaikai su nesveikomis širdelėmis. Didžiausia jų ir jų tėvų svajonė: kad operacijos būtų sėkmingos, kad atsirastų donoras. Juosta buvo nufilmuota Kretingos rajone, per vieną Vaiko širdies asociacijos stovyklą. Filme vaikų šypsenos ir klegesys pateikiamas drauge su begaliniu artimųjų skausmu.
Juosta „Vaiko širdis“ jau rodyta Kretingos žiūrovams, dabar jau ir klaipėdiečiams, ją ketinama nuvežti į Raseinius, Šilutę, Telšius.
Apie naująją juostą po premjeros kalbėjomės su režisiere D.Kancleryte.
– Ar su šiuo filmu ketinate dalyvauti kokiuose nors festivaliuose?
– Galvoju apie tai. Gal ir drąsos atsirado – vis tik tai jau septintas mano filmas. Suprantu, kad tai filmas, su kuriuo galima dalyvauti festivaliuose. Tema yra labai aktuali, nors ir skaudi.
– Yra nuomonių, kad gyvenime ir taip daug skausmo, kad nereikėtų apie tai pasakoti ir filmuose.
– Mes pripratę, kad skausmas yra blogai, sukrėtimai yra blogai. Mes aimanuojame, bandome atstumti skaudžius įvykius mūsų gyvenime. Reikia suprasti, kad gyvenimų be skaudžių įvykių nebūna, mes nė vienas nesame apdraustas. Jei pasikalbėsime su žmonėmis, suprasime, kad kiekvienas yra patyręs nesėkmių, skausmo, netekčių, išdavysčių. Svarbu, kaip į tai pažiūrėsi. Jei negatyviai – tai gali mus atvesti į depresiją, gali mus sulaužyti. Jei suvoksime, kad tai išbandymas, kad reikia pereiti tą skaudžią situaciją, ją išbūti – ateis šviesa. Prieš septyniolika metų žuvo mano sūnus. Aš išgedėjau tą laiką. Šiandien aš kuriu, atsivėrė visai kiti dalykai.
– Šiame filme atsiveria trys sergančių mergaičių linijos – Mantės, Ingos ir mažosios Teresėlės. Kaip dabar klostosi jų likimai?
– Šateikiuose gyvenanti Inga sulaukė savo donoro. Atrodo, jai viskas gerai. Tačiau Mantės turi didelių sveikatos sutrikimų, jos lemtis – neaiški. Dabar ji kaip tik guli ligoninėje. Teresėlė auga jau patyrusi kelias sudėtingas operacijas.
– Kokie jūsų tolimesni kūrybiniai planai?
– Kuriu istorinį filmą apie lietuvių brolių pranciškonų istoriją Amerikoje. Buvau ten nuvykusi – parsivežiau daug kasečių. Dar viena mano svajonė – sukurti filmą apie savo tėtį, Vytautą Kanclerį. Tai nebus istoriją apie artistą. Tai bus pasakojimas apie žmogų. Pasakojimas apie tai, kad atsitiko pokario žmonėms, kurie nepabėgo, neišėjo į mišką, o liko čia.
– Prieš kelerius metus apsigyvenote Pakūtoje, Plungės rajono brolių pranciškonų įkurtoje užuovėjoje. Ar ir iki šiol ten gyvenate?
– Gruodį ir sausį aš gyvenu mieste. Turiu galimybę čia dirbti, peržiūrėti medžiagą. Kai teks montuoti – vasarį – teks važiuoti į Pakūtuvėnus. Labai jų pasiilgstu.
– Ten pavyko įkurti ir studiją, kur gimsta filmai. Štai brolis Gediminas juokavo, kad jam tenka dirbti apšvietėju. Gal ir daugiau tokių talentų atradote?
– Brolis Gediminas labai puikiai fotografuoja ir filmuoja. Jis labai daug padeda. Netgi daugumos filmų pavadinimų autorius – jis. Turime ir montuotoją, kuri neseniai baigė mokslus. Mūsų komanda – puiki.
---
Paremti šeimas, auginančias vaikus su širdies negalia, galima apsilankius asociacijos tinklalapyje www.vaikosirdis.lt.
