-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti
2012 10 10

Duona iš tris šimtus metų veikiančio Šlyninkos vandens malūno

Vyras mala miltus, žmona kepa duoną ir to moko kitus. Taip gyvenantys Šlyninkos vandens malūno (Zarasų r.) šeimininkai Regina Veselienė ir Stasys Sutkauskis tikina: „Dirbti ir uždirbti galima net gūdžiame kaime.“
Duona
Duona / V.Novatorovo nuotr.
Temos: 1 Duona

Ant Nikajos upės kranto Šlyninkos malūnas girnas suka jau apie tris šimtus metų. „Seniausias iki šių dienų veikiantis malūnas, daugelis jo mechanizmų – autentiški“, – didžiuojasi malūnininkas Stasys.

Šlyninkos kaimas – jo žmonos Reginos gimtinė. Į ją sutuoktiniai iš Vilniaus atsikraustė prieš šešerius metus. Tada ir gimė verslo planas: ne tik malti ekologiškai užaugintus grūdus, bet ir rengti edukacines duonos kepimo programas.

Namuose duoną kepa daug šeimininkių. Bet norinčių pasimokyti Šlyninkos malūne netrūksta – tokią duoną, kaip čia, namuose vargu ar išsikepsi, o ir tokių miltų parduotuvėje nenusipirksi.

V.Novatorovo nuotr./Duona
V.Novatorovo nuotr./Duonos kepalėliai – ką tik iš krosnies.

Kepalą reikia išglostyti

Duonos receptą Regina „paveldėjo“ iš savo mamos, o ši – iš savosios. Malūnininko žmona savo svečiams papasakoja ir parodo visą duonos kelią – nuo grūdo iki kepalo.

Ruginis raugas, trys kibirai ruginių miltų, kmynai, druska ir vanduo – tešla duonai rankomis užminkoma senoviniame apvaliame kubile ir uždengiama kailiniais, kad sušilusi iškiltų. Duonkubilyje „išpuškėjusią“ tešlą Regina padalija į keturias dalis. Tai – ugnies ženklas. Savo svečius moteris kviečia pasilenkti kuo arčiau tešlos ir giliai įkvėpti raugo. Patikina, kad tai – pats geriausias vaistas nuo kvėpavimo ligų.

V.Novatorovo nuotr./Duona
V.Novatorovo nuotr./Tešla užraugiama senoviniame kubile.

„Iš duonkubilio kokį tešlos gniužulėlį paėmei – tiek ir gana. Būsimą kepalėlį reikia glostyti meiliai, atsargiai, vis pavilgant rankas vandenyje. Ir baikite plepėti, – griežtai subara malūnininko žmona. – Kitaip „išsivieps“ kepalo pluta.“

Išglostyti kepalėliai guldomi ant klevo lapų ir valandai pašaunami į malkomis kūrenamą krosnį. Bet dideliam duonos kepalui tiek laiko per maža – reikia bent trijų valandų. Kol duona kepa, Stasys svečius vedasi į triaukštį malūną ir pradeda pasakoti būtas bei nebūtas istorijas.

Malūnininko istorijos

„Kiekvienas malūnas turi savo pinčiuką, – nė nemirktelėjęs tikina Stasys. – Mūsiškis velniukas iki vidurnakčio geria alų, o naktį porą valandų darbuojasi – šluoja malūno grindis.“

Dar viena Stasio istorija – apie malūnininko uždarbį: „Atveža ūkininkas du maišus grūdų. Pasveriame – 100 kg. Sumalame ir vėl pasveriame – 98 kg. „Atiduok du kilogramus“, – pyksta ūkininkas. „Po dviejų valandų, kai ore pasklidę miltai nusės ant grindų, imk šluotą ir juos susišluok“, – atšauna malūnininkas. Taigi malūnininkui nuo sumaltų grūdų visada lieka 2 proc. Čia kaip 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio, kuriuos gali paaukoti.“

Trečia istorija – apie tai, kaip malūnininkai dirba: „Kiekvienas ūkininkas malūnininkui visada atveža kokio nors skysčio – kad kvėpavimo takuose įstrigusias miltų dulkes galėtų nuplauti. Kol girnos sukasi, vyrai aptaria kaimo naujienas, ir vis dulkes plauna. Taip pasidarbavę, sunkiai išlinguoja pro duris.“

Valcuoti ir „razavi“ miltai

Anksčiau Šlyninkos malūno girnas suko Nikajos vanduo. Upei nusekus, vandens jėgą pakeitė elektra. Tačiau akmeninės girnos, valcai, kruopinė, senovinis maišų kėlimo ratas išliko nepakitę. Malūne saugomas ir retas eksponatas – XIX a. valcavimo aparatas iš Šveicarijos, kurio volai – iš porceliano.

V.Novatorovo nuotr./`lyninkos malūnas
V.Novatorovo nuotr./Šlyninkos malūnas girnas suka jau apie tris šimtus metų.

Retas kuris iš Šlyninkos išvažiuoja be Stasio miltų. Balti it sniegas valcuoti kvietiniai miltai Zarasų rajone jau tapo legenda. Sako, kad iš jų iškepti pyragai būna itin gardūs.

„Bet nauda sveikatai iš šitų miltų – nulis. Tinka tik skrandžiui užkišti, – ranka numoja Stasys. – Visai kas kita „razavi“ (vieno malimo) miltai. Čia jau tikra skaidulų, mineralų ir vitaminų versmė.“

Pateko į patikimas rankas

Per 300 metų Šlyninkos malūnas niekada nebuvo sustojęs. Net Antrojo pasaulinio karo metais įranga nebuvo išgrobstyta, o karo belaisviai taisė užtvanką.

Kadaise malūnas priklausė dvarininkams Magnuševskiams, bet šie 1912 m. emigravo į Lenkiją.

V.Novatorovo nuotr./`lyninkos malūnas
V.Novatorovo nuotr./Regina savo svečiams parodo ir papasakoja visą duonos kelią.

1993 m. malūną įsigijo nuo 1949-ųjų jame miltus malęs R.Veselienės tėtis Jonas Malakauskas. Apsilankiusi dvarininko palikuonė – anūkė Malvina Magnušauskaitė – liko patenkinta, kad malūnas pateko į patikimas rankas.

Dabar malūne vyksta ne tik edukacinės programos, bet ir bendruomenės šventės: Užgavėnės, „Stasiuko mugė“ ir kt.

Šį straipsnį taip pat galite skaityti savaitraštyje „15min“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius