Baltijos regiono politikos klausimus gvildenantis Tartu universiteto profesorius pabrėžė, kad Lenkijos bendrovės „PKN Orlen“ sprendimui pirkti naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose daugiausia įtakos turėjo geopolitiniai sumetimai.
Dabar bendrovė nori parduoti kompleksą Mažeikiuose, o jį nupirkti gali Rusijos bendrovės.
„Jeigu kelios Rusijos įmonės nusipirks Mažeikius, tai atsilieps viso Baltijos regiono energetikos saugumui“, – sakė A.Kasekampas.
Kaip kitą rizikos Baltijos šalių energetikos saugumui veiksnį A.Kasekampas nurodė Lietuvos atominės jėgainės projektą, į kurio įgyvendinimą pasitelkta Lenkija pradėjo ginti šiame projekte savo ekonominius interesus.
„Įtampa valstybių lygiu gali blogai atsiliepti atominės energijos ir naftos šakoms“, – sakė A.Kasekampas.
„Lenkija anksčiau buvo pasiryžusi remti Lietuvą geopolitikos požiūriu, o dabar Lenkijos komerciniai interesai yra svarbesni už geopolitinius“, – sakė A.Kasekampas ir pabrėžė, kad naujieji valstybių vadovai – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis veikia – ne taip „glaudžiai“, kaip veikė buvę prezidentai Valdas Adamkus ir Lechas Kaczynskis.
Ekspertas pabrėžė, kad vadinamieji kalbiniai Lietuvos ir Lenkijos ginčai, žiūrint iš šalies, atrodo „kiek abstraktūs“, bet iš tikrųjų jie susiję su rimtais tautinės savimonės dalykais.
A.Kasekampas, kuris taip pat yra Estijos užsienio politikos instituto direktorius, paaiškino, kad problemos šaknys glūdi giliau istorijoje. XIX amžiuje lietuvių kalba buvo valstiečių kalba, o inteligentija ir elitas kalbėjo lenkiškai ir rašė lietuviškai lenkų abėcėlės raidėmis.
„Prasidėjus tautiniam atgimimui, tautinis judėjimas buvo nukreiptas prieš lenkų kalbos ir kultūros įtaką, viena šio proceso dalių buvo ir rašymo lietuviškomis raidėmis reforma“, – sakė A.Kasekampas.
Abiejų valstybių nesutarimai itin pagilėjo laikotarpiu tarp pasaulinių karų. Kaip akcentavo A.Kasekampas, susipriešinimas buvo lemtingas Baltijos šalims, nes trukdė bendradarbiauti saugumo srityje.
„Kadangi ir Lietuva, ir Lenkija vaidijosi, kitos valstybės negalėjo tuo pačiu metu palaikyti draugiškų santykių ir su viena, ir su kita šalimi“, – mano A.Kasekampas. Jo nuomone, tai buvo vienas svarbiausių Baltijos šalių nepriklausomybės praradimo veiksnių.
Naujas ginčų protrūkis kilo atkuriant Baltijos šalių nepriklausomybę, kai, pavyzdžiui, gyvenanti Vilniaus regione lenkiškai kalbančių gyventojų mažuma rėmė proimperines jėgas.
„Po to Lietuva ir Lenkija užkasė karo kirvį“, – sakė A.Kasekampas, pabrėždamas abiejų šalių įstojimą į ES ir NATO. „Nuo to laiko iki mūsų dienų Lietuva ir Lenkija gana gerai bendradarbiavo“, – sakė A.Kasekampas ir palygino šio laikotarpio Lietuvos ir Lenkijos santykius su Estijos ir Suomijos santykiais.
Drauge politologas pabrėžė, kad dabar Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai neturi tokios įtakos kitoms Baltijos šalims, kaip tai buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą.
„Visos keturios valstybės įeina į tas pačias tarptautines organizacijas ir situacija visiškai kitokia nei ketvirtame dešimtmetyje. Estija palaiko glaudžius diplomatinius ryšius su abiem valstybėmis ir aš nemanau, kad mes turėsime pasirinkti vieną ar kitą pusę“, – sakė A.Kasekampas.
Dvišalius Estijos ir Lenkijos santykius jis pavadino labai gerais, bet pabrėžė, kad abiejų šalių pozicijos Europos Sąjungos lygiu sutampa anaiptol ne visada.
„Lenkija elgiasi kaip didelė valstybė, Estijos prioritetas yra Europos Sąjungos vienybė“, – sakė A.Kasekampas.
