Pasak jo, visai realu, kad užsibrėžtas tikslas – 2021 metais rezerve turėti apie 30-40 tūkst. karių gali būti pasiektas tik formaliai, nes, vertinant demografinius pokyčius ir atsižvelgiant į emigracijos mastus bei jaunimo sveikatą, galima skaičiuoti, kad maždaug kas trečias kariuomenės rezervistas iškilus realiai grėsmei niekuo negalės padėti.
„Iki 2021 pavyks pasiekti šį užsibrėžtą skaičių. Tačiau ar tas rezervas susirinks, jei trečdalis bus išvykę į užsienį? Patikėkite, Rusija visais būdais trukdys, kad jis sugrįžtų iš Anglijos ir Norvegijos. Tai trečdalį galime nubraukti“, – pirmadienį Seime surengtoje konferencijoje „Lietuvos ir regiono saugumo iššūkiai ir perspektyvos“ kalbėjo E.Vosylius.
Kaip mes juokaujame, bataliono vado Darbo biržoje nepasamdysi.
Pasak jo, į rezervą dabar įskaičiuojami ir trumpus karinius mokymus baigę piliečiai, tačiau realiai jų parengimas, pasak atsargos karininko, yra per menkas ir karinio konflikto metu šie vyrai tegalėtų tapti patrankų mėsa, o ne naudinga gynybos sistemos dalimi.
Tuo tarpu, ką karinio konflikto metu veiktų jis pats ir palyginti gerai pasirengę šauliai bei savanoriai, esą nėra iki galo aišku, nes kariuomenė iki šiol nėra apibrėžusi nei Šaulių sąjungos konkrečių užduočių, nei atsargos karininkų vaidmens rezerve. Atsargos karininkus, pasak E.Vosyliaus, Krašto apsaugos ministerija apskritai palikusi be jokio dėmesio.
„Džiugu, kas sustiprėjo Šaulių organizacija. Pasiekė, kad gali laikyti namuose ginklus. Tačiau KAM neremia atsargos karininkų organizacijų. Neskyrė nė cento, nors visi karininkai iki 60 metų yra rezerve. Ar taip skatiname motyvaciją?” – retoriškai klausė jis.
Be to, E.Vosylius atkreipė dėmesį, kad nežinia, ką karinio konflikto metu darytų dauguma valdžios institucijų ir kaip būtų užtikrinamas civilių gyventojų aprūpinimas, nes dar 2012-aisiais parengtas įstatymas, pagal kurį būtų įsteigtas Krizių valdymo centras, tebedulka Seimo stalčiuose, o tarpinstitucinės krizinių situacijų pratybos nė nepradėtos rengti.
Kariuomenė turi būti ne aprengta, o parengta
Pasak E.Vosyliaus, kol kas atrodo, kad Lietuva laikosi nuomonės, jog iškilus grėsmei gynybiniai pajėgumai bus išvystyti labai greitai. Tačiau tai, anot atsargos karininko, neįmanoma.
„Negalima galvoti, kad, jei nebus grėsmės – sumažinsime lėšas, o jei ji padidės – padidinsime. Greitai kokybinio pagerėjimo negalima tikėtis. Kaip mes juokaujame, bataliono vado Darbo biržoje nepasamdysi, jo parengimas trunka keliolika metų“, – aiškino jis.
Nuoseklumas, anot pranešėjo, svarbus ir planuojant kariuomenės pirkimus.
„Dabartinis finansavimas ir jo perspektyvos privalo išlikti. Kai kas sako: „skirkime milijardą“. Nereikia skirti milijardo, nes reikia jį įsisavinti. Ne suma lemia, o nuoseklumas lemia. Kariuomenė turi būti ne apsirengusi, o pasirengusi“, – sakė jis.
Todėl, E.Vosyliaus nuomone, geriau skirti po mažiau, tačiau nuosekliai, o karinės technikos svarbius ir stambius pirkimus apskritai turėtų vykdyti ne kariuomenė, ir ne ministerija, o Vyriausybė, kaip tai daroma Lenkijoje. Ir mąstyti reiktų plačiau, nes, pasak E.Vosyliaus, nei JAV, nei NATO, nei pati Rusija nežiūri atskirai į Lietuvą – Baltijos šalys ir Lenkija partneriams ir priešams – viena zona.
Todėl atsargos karininkui pikta, kad Lietuva iki šiol nepakankamai dėmesio skiria santykiams su artimiausia partnere Lenkija.
„Nevyksta parlamentarų susitikimai, prezidentai susitinka tik proginiuose susitikimuose. Tai yra nedovanotina klaida“, – vertino specialistas.
Anot jo, neverta ir daužyti kaktų į sieną dėl tokių dalykų, kaip lenkiškos raidės lietuviškuose pasuose, nes, kaip teigė E.Vosylius, galima likti „su savo raidėmis, bet, kai Vilnius mūsų, o mes – rusų“.
Iš Lenkijos atsargos karininkas siūlo mokytis ir dar vieno dalyko – karinio moksleivių ugdymo.
Pasak jo, Lenkija nuo 2010-ųjų įsteigė savanoriškas karinio parengimo klases, o Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerija vis tebekartoja, kad karinis ugdymas lygu visuomenės militarizavimui.
E.Vosylius įsitikinęs, kad taip tikrai nėra, o karinis ugdymas mokyklose privalo egzistuoti, nes tai geriausias būdas įdiegti jaunimui supratimą, kad tėvynę ginti būtina.
